Įspėjame – pavojingi augalai mūsų aplinkoje. Sosnovskio barštis – invazinis nuodingas augalas

Paskelbta 2014-05-15

Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi) – salierinių (Apiaceae) šeimos daugiametis augalas, kurio augimui būdingas gajumas, vešlumas, sėklų gausumas, nereiklumas aplinkai. Augalas užauga net iki 3 m aukščio. Todėl augalas sparčiai plinta visiškai užgoždamas greta augančias rūšis. 1947 m. Sosnovskio barštis buvo atvežtas iš Kaukazo į Baltijos šalis, Baltarusiją ir Ukrainą kaip perspektyvus augalas silosui gaminti. Manyta, kad tai medingas, pašarinis augalas, o svarbiausia – pasodinus tokį stambų ir gajų augalą, esą nieko nekainuos jo priežiūra. Iki 1990 m. barštis buvo aptikankamas 17 administracinių rajonų (iš 43 rajonų), o nuo 2005 metų, gausėjant apleistų, neprižiūrimų laukų, jis išplito visoje Lietuvoje. Gausios augavietės aptiktos ir Vilniuje.

Valstybinė augalų apsaugos tarnyba informuoja, kad „Sosnovskio barštis priskirtas prie agresyvių invazinių rūšių augalų. ES narės, atsižvelgdamos į Tarptautinę biologinės įvairovės konvenciją, turi imtis reikiamų priemonių bei įpareigoti atsakingas institucijas valdyti ne tik Sosnovskio barščių, bet ir visų kitų kultūrų, galinčių išstumti natūraliai augančius augalus, plitimo procesą“.
Pasaulyje žinoma apie 350 tūkst. archegoninių ir žiedinių augalų rūšių. Lietuvoje aprašytos 1 334 savaiminės induočių augalų rūšys. Įvairiais keliais į Lietuvą patenka svetimžemiai augalai. Šiuo metu Lietuvoje žinoma per 700 svetimžemių induočių augalų rūšių. Apie 40 jų rūšių yra invazinės ir dar apie 70 jų yra potencialiai invazinės. Sosnovskio barštis yra vienas iš pavojingiausių invazinių augalų.
Invaziniais (lot. invasio – užpuolimas, įsiveržimas) augalais dažniausiai vadinami už savo paplitimo natūralių arealų ribų augantys augalai, kurie natūralizuojasi (pasklinda) vietinėse bendrijose ir tuo sukelia grėsmę vietinės floros augalų rūšių išlikimui. Tai opi problema įvairiose valstybėse.
1995 m. Ženevoje priimtos Biologinės įvairovės konvencijos 8h straipsnio teiginys įpareigoja valstybes, “…jeigu tik įmanoma ir tikslinga griežtai kontroliuoti svetimžemių organizmų, galinčių sukelti grėsmes vietinėms ekosistemoms, augavietėms arba atskiroms rūšims, introdukciją ar net specialiai pradėti naikinti jau užneštų rūšių atstovus”.
Organizmų invazijoms tirti 1999 m. pradėtas leisti specializuotas mokslinis žurnalas “Biological invasions”.
Sosnovskio barštis yra augalų rūšis, kuri nuo 2001 m. Lietuvoje įtraukta į Kenksmingų ir naikintinų laukinių augalų ir grybų rūšių sąrašą (Žin., 2001, Nr. 4-106). Todėl atkreipiame Vilniaus gyventojų ir suinteresuotų žinybų dėmesį, kad šį kenksmingą augalą būtina naikinti. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 107 straipsnyje teigiama, kad „Žemės savininkų arba kitų žemės naudotojų nesiėmimas kovos su piktžolėmis, augalų kenkėjais ir ligomis priemonių – užtraukia įspėjimą arba baudą nuo penkiasdešimties iki vieno šimto litų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytą pažeidimą, – užtraukia baudą nuo vieno šimto iki trijų šimtų litų“.


Sosnovskio barštis išaugina labai stambius žiedynus – skėčius, kuriuose subrandina daug sėklų (20 000 iki 100 000 sėklų) ir jomis sparčiai plinta. Taip pat augalas puikiai atželia iš šaknų. Žydi birželio – liepos mėnesiais, tačiau gali žydėti ir rugsėjį. Sėklos subręsta ir barstomos rugpjūčio– spalio mėnesiais arba dar vėliau.
Sosnovskio barštis labai pavojingas žmonėms, ypač karštomis saulėtomis dienomis. Tiesiog iš augalo ištryškusios ar išgaravusios į orą nuodingos sultys, gali sukelti dusulį, patekusios ant neapsaugotos odos – žaizdas, primenančias nudegimus ugnimi. Nudegimas pasireiškia tuo, kad ant odos atsiranda paraudimai arba labai didelės, vandeningos pūslės. Plyšusios pūslės virsta ilgai negyjančiomis žaizdomis. Patekus augalo sultims į akis, galima netgi apakti. Visos augalo dalys kaupia daug ypač stipraus alergeno – furanokumarino ir kitų junginių, kurie ytin lakūs yra karštomis saulėtomis dienomis. Todėl naikinti šiuos augalus nėra taip paprasta, būtina laikytis saugos priemonių (turėti specialią aprangą, akinius). Sosnovskio barščio naikinimo negalima pavesti ne tik vaikams, bet ir tinkamai nepasiruošusiems suaugusiems.

Rekomenduojami du Sosnovskio barščio (Heracleum sosnowskyi Manden.) naikinimo būdai: cheminis ir mechaninis. Žemdirbystės instituto, dirvožemio ir augalininkystės skyriaus mokslo darbuotojų duomenimis, barščius naikina herbicidai, kurių veiklioji medžiaga yra glifosatas. Tačiau ne visose vietose galima naudoti herbicidus. Herbicidai neveiksmingi jeigu augalai jau išaugę apie 50 cm aukščio. Svarbu neleisti barščiams subrandinti sėklų. Naudojant mechaninį naikinimo būdą, kastuvu kapojamos augalų šaknys, suariama žemė. Šiuo atveju reikia surinkti visas šaknis, jų neturi likti dirvoje.

Kiti pavojingi invaziniai augalai Lietuvos floroje: uosialapis klevas (Acer negundo L.; kleviniai – Aceraceae), gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus Lindl., pupiniai – Fabaceae), smulkiažiedė sprigė (Impatiens parviflora DC., spriginiai – Balsaminaceae.) Uosialapis klevas Lietuvoje pradėtas auginti 1936 m. Jis sparčiai išplito upių pakrantėse, pamiškėse, dykvietėse, pakelėse. Žiedadulkės sukelia alergiją (polinozę). Didžiausią pavojų kelia vandens telkinių pakrančių buveinėms ir jų biologinei įvairovei. Nuotraukose uosialapis klevas (Acer negundo):


Smulkiažiedė sprigė į Lietuvą pateko iš Azijos ir XX a. 4 dešimtyje sparčiai pradėjo plisti. Labai dažna miškų pakraščiuose, aikštelėse, prie vandens telkinių ir kitur. Nors augalas atrodo labai gležnas, kol kas nėra efektyvių priemonių jos plitimui sustabdyti. Įdomu stebėti sprigės sėklų barstymą: palietus subrendusius vaisius, jie plyšta ir akimirksniu susisuka, o sėklos yra iššaunamos kuo toliau nuo augalo. Pabandykite – įdomu stebėti šiuos augalo judesius. Nuotraukose smulkiažiedė sprigė (Impatiens parviflora):

Kai kurių augalų, nors ir kokie jie gražūs bebūtų, reikia vengti. Kenksmingi augalai mūsų aplinkoje: varpotoji juodžolė – Actaea spicata L., kvaitulinis gurgždis – Chaerophyllum temulum L., nuodingoji nuokana – Cicuta virosa L., dėmėtoji mauda – Conium maculatum L., paprastasis žalčialunkis – Daphne mezereum L., nuodingoji šunpetrė – Aethusa cynapium L., paprastoji durnaropė – Datura stramonium L., juodoji drignė – Hyoscyamus niger L., didžioji ugniažolė – Chelidonium majus L., Sosnovskio barštis – Heracleum sosnowskyi Manden.
Varpotoji juodžolė (Actaea spicata) liaudyje dar vadinama raganžole. Vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos daugiametis augalas. Auga lapuočių ir mišriuose miškuose. Dekoratyvus, nuodingas, dažinis. Visos augalo dalys nuodingos. Uogose yra saponinų, alkaloidų. Uogų bei šaknų nuoviras buvo vartojamas rašalo gamyboje ir vilnai dažyti juoda spalva, o jauni lapeliai ir šakutės –vilnai dažyti raudona spalva. Nuotraukose varpotoji juodžolė (Actaea spicata):

Juodoji drignė (Hyoscyamus niger L.) – bulvinių (Solanaceae) šeimos dvimetis, nuodingas, nemalonaus specifinio kvapo, vaistinis augalas. Auga šiukšlynuose, pakelėse, dykvietėse, panamėse, pakrantėse ir kartais laukuose. Ilgame suktuko pavidalo žiedyne iš lapų pažastų išauga po vieną žiedą. Visose drignės dalyse yra alkaloidų ir glikozidų. Tačiau pasak Paracelso – „vaistą nuo nuodo skiria tik dozė“. Tačiau apie naudojimą gydymui turi spręsti gydytojas, patiems gydytis negalima. Iš drignės alkaloidų plačiausiai vartojamas atropinas, kuris sumaži¬na seilių, prakaito, ašarų ir riebalinių liaukų sekreciją, išplečia vyzdį. Atropinas vartojamas, sergant bronchine astma, opalige su žarnyno spazmais, akių ligomis. Skopolaminas slopina centrinę nervų sistemą. Nuotraukose juodoji drignė (Hyoscyamus niger L.):

Paprastoji durnaropė (Datura stramonium L.) auga panamėse, dykvietėse. Paprastoji durnaropė paplitusi nuo Pietų Skandinavijos, Vakarų Europos iki Indijos, Korėjos ir Japonijos, Šiaurės Afrikoje, užnešta į Šiaurės Ameriką. Tai bulvinių (Solanaceae) šeimos vienmetis, labai nuodingas, vaistinis augalas. Nuo seno augalas siejamas su raganomis, blogio jėgomis. Liaudyje vadinamas: čertropė, dygžolė, dygulas, durnadagilis, durnarėjus, durnažolė. Kartais auginama gėlynuose kaip vienmetė gėlė, tačiau geriau šio pavojingo augalo vengti. Nuotraukose paprastoji durnaropė (Datura stramonium):

Didžioji ugniažolė (Chelidonium majus L.) daugiametis, nuodingas (daug alkaloidų kaupiantis), vaistinis augalas:

saugokime mus supančią aplinką ir save – nelieskime nepažįstamų augalų, nedauginkime ir neplatinkime aplinkai ir žmogui pavojingų organizmų.
Nuotraukos Onos Motiejūnaitės.

Aplinkos apsaugos skyrius
Vyriausioji specialistė dr. Ona Motiejūnaitė