Sosnovskio barštis ir kiti stambialapiai augalai – išmokime juos skirti

Pastaruoju metu gyventojai, pamatę augalą stambiais lapais, įtaria, kad tai gali būti sosnovskio barštis ir šis radinys juos neramina. Tačiau stambius lapus turi ir kiti augalai: šaukščiai, skudučiai, šventagaršvės. Todėl pateikiame augalų, dėl kurių vilniečiams kilo klausimų, iliustracijas su jiems būdingų požymių aprašymais.

Sosnovskio barštis (Heracleum sosnowskyi Manden.). Barščio genties lotyniškas vardas Heracleum sietinas su graikų mitologijos didvyrio Heraklio, pasižymėjusio išskirtine jėga, vardu ir atspindi šio augalo gyvybingumą bei gajumą. Augalo savaiminis arealas apima Kaukazą, Užkaukazę, Šiaurės Iraną ir Šiaurės Iraką. Visose augalo dalyse yra stipraus alergeno furanokumarino – žmogui vien prisilietus prie augalo (ypač saulėtą dieną) gresia antro laipsnio nudegimas, pūslėms užgijus nudegimų vietose ilgiems metams gali likti dėmės. Jei sulčių patenka į akis, galima net apakti. Todėl labai svarbu pažinti šiuos augalus, išsiaiškinti jų augavietes ir naikinti šiuos invazinius augalus.

Sosnovskio barščio sandarai būdinga:

šaknis liemeninė, stora, iki 10 cm skersmens, su gausiomis ilgomis šoninėmis šaknimis;
tvirtas, žalias, plaukuotas, briaunotas stiebas, augalo aukštis gali siekti net 3(4-5) metrus;
dideli, plunksniškai skaldyti lapai (50-60 cm ilgio), lapų viršūnės ovalios, lapkotis beveik apvalus, tuščiaviduris, lapamakštė atvira, ištįsusi su gerai pastebimomis ausytėmis;
žiedai smulkūs, balti ar vos rausvi, kraštiniai zigomorfiniai, jų plotis viršija ilgį, vidinis lapelis beveik trikampio formos. Žiedai turi nektaro, yra duomenų, kad jis nuodingas bitėms; žiedus apdulkina įvairių rūšių vabzdžiai, rinkdami gausiai išskiriamą, lengvai pasiekiamą nektarą; purkos subręsta ir žiedadulkės ima byrėti beveik vienu metu, todėl susidaro sąlygos ir savaiminiam apsidulkinimui;
didžiulis skėtinis žiedynas (apie 0,5 m skersmens su 30-80 stipinų, plokščias), skraistės lapeliai ne vienodo dydžio, skirtingų formų – nuo kiaušiniškų iki siaurai lancetiškų, po žydėjimo nukrinta. Žydi liepą-rugsėjį.
vaisius – skeltavaisis, sudarytas iš dviejų vienasėklių, kiaušiniškų, iš šonų labai suplotų neatsidarančių merikarpių; 1000 merikarpių sveria 3-4, kartais – iki 9 gramų. Vaisiai subręsta ir sėklos išbarstomos nuo rugpjūčio pabaigos iki spalio pabaigos (centriniai skėčiai) arba vėliau – iki gruodžio mėnesio (šalutiniai skėčiai);
kiekvieno augalo vienas žiedynas gali subrandinti iki 100 tūkstančių sėklų, jos paprastai išbarstomos 4 m spinduliu; sėklos fiziologiškai subręsta ir jų ramybės būsena nutrūksta tik tuo atveju, jeigu jas veikia šaltis; sėklos dygsta labai anksti pavasarį, kol dar neprasidėjusi vietinių augalų vegetacija; sėklos, patekusios į tinkamą aplinką, užaugina po naują augalą.

Sosnovskio barščiai yra daugiamečiai monokarpiniai augalai – peržydėję ir subrandinę sėklas nunyksta. Eksperimentiškai patvirtinta, kad sėklų banke esančios sėklos, būdamos ramybės būsenos, gyvybingos išlieka 3 ir daugiau metų, todėl esant net nedideliam jų kiekiui gilesniuose sluoksniuose, susidaro sąlygos populiacijoms atsinaujinti. Vienas iš sėklų išaugęs augalas gali tapti naujos invazijos pradininku. Mokslininkai nustatė, kad vidutinis linijinis barščio plitimo greitis yra 10 m per metus, o tose vietovėse, kur jau susidariusios gausios (apie 0,5 ha) populiacijos – sąžalynų plotas per metus padidėja vidutiniškai po 1200 m . Taigi vidutiniškai kas 14 metų barščių sąžalynų plotas padvigubėja (Sosnovskio barščio (Heracleum sosnovskyi) invazijos tyrimų atlikimas ir priemonių jai stabdyti parengimas, 2005). (V. Rašomavičius, Invazinių augalų rūšių populiacijų dinamikos ir plitimo tyrimai ataskaita, 2008).

Váistinė šveñtagaršvė (Archangelica officinalis). Auga upių pakrantėse, drėgnuose krūmuose, drėgnose pievose. Daugiametė arba dvimetė, stipraus kvapo žolė.

Stiebai stori, tuščiaviduriai, su negiliomis vagelėmis, neplaukuoti. Aukštis 100-250 cm.

Lapai stambūs, iki 80 cm ilgio, 2-3 kartus plunksniški, pliki, melsvai žalia apatine puse. Makštys stambios, rausvos.

Žiedynstiebiai ilgi, prie pat žiedyno plaukuoti, su 20-45 plaukuotais stipinais. Žiedai susitelkę į rutuliškus sudėtinius skėčius. Vainiklapiai žalsvi arba gelsvi. Žydi birželio-rugpjūčio mėn.

Vaisius elipsiškas, 5-8 mm ilgio ir iki 5,5 mm pločio, iš nugaros suplotas. Sėkla inkstiško skerspjūvio. Viename skėtyje subręsta iki 4000 sėklų.

Augalas turi įvairių junginių: organinių rūgščių, eterinių aliejų, rauginių medžiagų. Vartojamas kaip vaistinis, prieskoninis ir maistinis augalas. (Genties vardas kilės iš graikų žodžio archangelos – arkangelas; vardas nusako augalo vaistingumą, šią Dieviškąją, angeliškąją savybę). Dar viduramžiais Prancūzijos šiaurinėje dalyje, Normandijoje, vienuoliai pradėjo naudoti šventagaršvės šaknis likerio benediktino gamybai.

Palyginkite barščio (1) ir šventagaršvės (2) lapus:

Palyginkite barščio (1) ir šventagaršvės (2) žiedynus:

Miškinis skudutis (Angelica sylvestris). Dvimetė arba daugiametė žolė. Auga miškuose, krūmuose, drėgnose pievose, vandens telkinių pakrantėse.

Stiebas status, tvirtas, tuščiaviduris, negiliai vagotas, plikas, 60-160 cm aukščio.

Lapai pražanginiai, sudėtiniai, 1–4 kartus plunksniški, skiautės plačios, kiaušiniškos, pamatas širdiškas su plačia, kartais išsipūtusia lapamakšte. Lapeliai kiaušiniški, pjūkliškai dantyti, jų viršutinė pusė plika, apatinė ties gyslomis apaugusi šiurkščiais plaukeliais; viršutiniai lapai su mažais lapalakščiais.

Žiedynai skėčiai, plokšti ar nežymiai iškilę tie viduriu,su 15–40 nelygaus ilgio briaunotų stipinų. Skraistės nėra arba ji 1(3)–lapė. Skraistlapėliai siauri, yliški, maždaug tokio pat ilgio kaip skėčiukai. Skėtukai rutuliški; gausiažiedžiai, su daugeliu yliškų skaistlapėlių. Vainiklapiai balti, kartais žalsvi, retai rausvi arba violetiniai, lygia arba tik negiliai iškirpta viršūne

Vaisius – kiaušiniškas ar beveik apskritas skeltavaisis.

Stambius lapus išaugina astrinių šeimos augalai – šaukščiai (Petasites). Augalo vardas sietinas su lapų dydžiu: graikų kalboje „petasos“ – kepurė nuo saulės. Augalo lapai tokie dideli, kad po jais galima visam žmogui pasislėpti. Lapo lakštas ištisinis, nesuskaidytas. Lietuvoje savaime auga plačialapis šaukštis (Petasites hybridus (L.) Gaert.) ir pilkalapis šaukštis (Petasitis spurius (Retz.) Rchb). Anksti pavasarį išauga žiedynai graižai, o tik vėliau pradeda augti lapai. Plačialapio šaukščio vyriški graižai raudoni, moteriški rožiniai, o pilkalapio – moteriški graižai balti, vyriški geltoni. Plačialapio šaukščio sunokus vaisiams iš šakniastiebio išauga didžiuliai pamatiniai lapai, kurių aukštis su lapkočiu siekia apie 1,5 m. Lapo lakštas apie 50 (80) cm pločio, nelygiai dantytas.

Pilkalapio šaukščio stiebiniai lapai pliki, ilga nusmailėjusia viršūne, pamatiniai nelygiai dantyti, 10-15 cm ilgio ir 15-25 cm pločio, išauga augalui peržydėjus. Jauni lapai abipus apsitraukę voratinklišku pūku, vėliau tik apatinė pusė pūkuota, o viršutinė plika arba tik vietomis plaukuota.