Vyraujant karštiems orams, miškuose esant sausrai ne vienas apgailestavome, kad dėl tokių oro sąlygų neauga grybai. Nulijus pirmam lietui viltis sėkmingai pagrybauti atgijo. Jau ruošiame kraiteles ir laukiame grybingo laikotarpio.

Kas gi tie paslaptingieji grybai? Jie čia atsiranda, čia išnyksta. Ilgus šimtmečius mokslininkai nė nežinojo kaip šie organizmai dauginasi. Tik pradėjus naudoti didinimo prietaisus buvo išaiškinta jų sandara, dauginimasis. Paaiškėjo, kad grybų pasaulis be galo savitas ir įvairus. Žinomų grybų rūšių skaičius svyruoja nuo 1 iki 1,5 milijono. Mokslininkai išskyrė atskirą Grybų (Fungi) karalystę organizmų sistemoje. Mokslas apie grybus vadinamas mikologija.
Kviečiame į trumpą pažintį su šiais paslaptingais ir nuostabiais organizmais.
Svarbiausi grybų savitumai:
• Grybų kūnas – grybiena. Dauguma jų daugialąsčiai, tačiau yra ir vienaląsčių (pavyzdžiui, mielės) grybų. Grybiena sudaryta iš hifų, kurie auga viršūne, šakojasi. Hifai išauga iš sporos. Hifai šakojasi į visas puses vienodai. Todėl grybienos plotas būna apvalus, ovalus. Esant vienodoms, palankioms sąlygoms, kai užtenka maisto, drėgmės, šilumos, pradeda formuotis vaisiakūniai. Tada galime pamatyti taip vadinamus grybų ratus.

Pumpotaukšlių ir žvaigždinų sporos susidaro vaisiakūnių viduje:

• Vaisiakūniai išauga iš hifų. Jų sandara būna įvairi. Vaisiakūnį sudaranti hifų visuma vadinama trama. Geriausiai mums žinomi vaisiakūniai sudaryti iš koto ir kepurėlės. Jauni vaisiakūniai būna apsupti apvalkalo, kuris vėliau suyra, kartais prie vaisiakūnio koto matoma jo liekana – išnara (musmirių). Svarbi vaisiakūnio dalis – himenoforas, kuriame susidaro sporos. Jauną himenoforą gaubia šydas, kuris vėliau suplyšta ir tik ant kai kurių grybų rūšių vaisiakūnių jis ar jo liekanos yra matomi (kazlėkų šydas ilgai išlieka, ant musmirių vaisiakūnio koto lieka žiedas). Himenoforas gali būti vamzdelinis, lakštelinis, labirintinis, dyglinis, lygus. Skirtingų rūšių grybų sporų dydis, paviršius, spalva skiriasi.

Įdomus grybas: drebutinis netikradyglis (Pseudohydnum gelatinosum):

• Grybai yra heterotrofai, jie nevykdo fotosintezės, išskiria fermentus, kurie skaido organines medžiagas, hifai siurbia, absorbuoja maisto medžiagas iš aplinkos. Apie 80 proc. kepurėtųjų grybų sudaro simbiozę su augalais (hifai apgaubia augalų šaknis ir net įsiskverbia į jas). Tai vadinami mikoriziniai grybai. Grybautojai žino, kad vienų rūšių grybai auga po pušimis, kitų – po eglėmis, beržais ar ąžuolais. Saprotrofiniai grybai minta nukritusiais lapais, augalų liekanomis. Parazitiniai grybai gyvena ant augalų bei gyvūnų, juose ir minta jų medžiagomis, sukelia ligas.
Grybai ir kerpės puikiai auga ant medžių:

• Mikroskopinius grybus galime gerai matyti tik pro padidinamąjį prietaisą. Šie grybai plačiai paplitę aplinkoje, jų gausu mūsų gyvenamosiose patalpose ir net galima rasti ant mūsų pačių. Grybai yra vieni iš Nesveikų patalpų, pastatų sindromo priežasčių. Drėgnose patalpose ant sienų matomi rudai juodi taškeliai – tinko grybelis – tai juodgrybio (Cladosporium) grybiena (kolonijos). Ant ilgiau paliktų šiltoje patalpoje maisto produktų užauga pelėsis – kurio orinė grybiena gerai išsivysčiusi ir kaip vata, šeriai padengia visą paviršių. Mėlynos spalvos kolonijos – dažniausiai pelėjūno rūšies grybai, juodos, žalios geltonos spalvos kolonijos – galveniai.
Pelėjūno (Penicillium) kolonijos ant agarizuotos mitybinės terpės ir ant apelsino:

Mikroskopinių grybų kolonijos ant agarizuotos mitybinės terpės:


• Grybų reikšmė gamtai ir žmogui nepaprastai didelė. Gamtoje jie atlieka ardytojų (destruktorių) vaidmenį. Grybų vaisiakūniai turi daug įnamių (kirmėlės, vabzdžiai tarpinėse stadijose ir kt.). Vien baravykuose per 50 skirtingų vabzdžių sudeda kiaušinius, iš kurių per kelias valandas išsivysto lervos. Grybų sukelti rūgimo procesai naudojami pramonėje alaus, vyno, duonos ir kitų gaminių gamybai. Grybai plačiai naudojami medicinoje. Nuo seno grybai naudojami Kinų medicinoje: Cordyceps (kordicepsas), Ganoderma (blizgutis), Trametes (kempės), Inonotus obliquus (juodasis beržo grybas, čaga, įžulnusis skylenis) ir t.t. Lietuvoje gydymo tikslais liaudis vartojo musmires, poniabudes, pintis. Grybai renkami ir vartojami maistui. Šeimininkės žino daugybę grybų paruošimo receptų. Labiausiai vertinami baravykai, raudonviršiai, voveraitės. Reikia žinoti, kad grybų ląstelių sienelėse yra chitino, kuris sunkiai virškinamas.
Poniabudė (Phallus). Liaudyje vadinama Žemės taukais, vilko grybais. Jaunas vaisiakūnis būna kiaušinio formos ir dydžio. Vėliau išauga kotas ir kepurėlė. Šių grybų augimo vietą galima užuosti – sklinda gendančios mėsos kvapas. Liaudies medicinoje buvo vartojamas odos, sąnarių ligoms, podagrai, reumatui, piktybiniams augliams gydyti. Yra žinių, kad jaunas vaisiakūnis buvo valgomas sumaišius su grietine.

Inonotus obliquus (juodasis beržo grybas, čaga, įžulnusis skylenis):

Mėšlagrybis (Coprinus), iš kurio galima rašalą pasigaminti, pasakojama, kad ir valgyti galima, nors reikia būti atsargiems:

• Grybuose yra nuodingų medžiagų. Lietuvos miškuose auga per 60 (100) rūšių nuodingų grybų. Kai kurios iš jų gali sukelti nervų sistemos, virškinimo organų sutrikimus. Geriausiai žinomos musmirės, iš kurių itin pavojinga žalsvoji musmirė (joje yra apie 12 labai nuodingų medžiagų: muskarino, amanitino ir kt.). Žalsvoji musmirė dažniausiai painiojama su ūmėdėmis, kartais su žaliuokėmis. Renkant grybus reikia būtinai atkreipti dėmesį į vaisiakūnio koto apačią – musmirės kotas apačioje gumbiškai sustorėjęs, su išnara, ant koto ties viduriu dažnai yra žiedas. Nuodingą smailiakepurę musmirę galima supainioti su raukšlėtuoju guduku (kalpoku). Todėl renkant grybus būtina apžiūrėti ir jų koto apačią. Neatidūs grybautojai, rinkdami kelmučius, gali kartu prisirinkti nuodingų puokštinių kelmabudžių (pastarosioms būdinga gelsvai žalsva spalva, žalvi lakšteliai), kūgiabūdžių (rudeninė, eglinė ir kt.). Į pievagrybius panaši nuodingoji tauriabudė. Kiti nuodingi grybai: nuodingasis ir rausvasis nuosėdžiai, Patujaro plaušabudė, rausvėjančioji plaušabudė, stambioji gijabudė ir t.t.
Taigi ne veltui liaudyje sakoma, kad „visi grybai valgomi, bet kai kurie tik vieną kartą“. Todėl reikia rinkti tik žinomus grybus.
Nereikia rinkti senų, ištižusių, šalnų pažeistų vaisiakūnių. Grybai linkę kaupti aplinkoje esančius nuodingus junginius. Todėl svarbu ar grybavimo vieta yra neužteršta sunkiaisiais metalais, naftos produktais ar kitais kenksmingais junginiais. Dėl šios priežasties negrybaujama pakelėse, pramonės rajonuose ir pan.

Išsiruošus į mišką (geriausia tai daryti ankstų rytą) reikia ir grybavimo taisykles prisiminti. Grybavimo tvarką reglamentuoja Grybavimo Lietuvos miškuose taisyklės. Grybaujant nereikia grybų, kurių nerenkate, spardyti bei trypti, negalima ardyti samanų dangos. Radus grybą jį reikia išrauti (pasukti ir išrauti) ar nupjauti prie žemės. Neleidžiama grybauti rezervatuose bei nuo balandžio 1 d. iki rugsėjo 1 d. grybus rinkti ornitologinių draustinių miškuose. Privačiuose miškuose, esančiuose arčiau kaip 100 m iki miško savininko sodybos, grybus rinkti leidžiama tik miško savininkui sutikus. Automobilį reikia palikti specialioje aikštelėje. Draudžiama rinkti, parduoti ir supirkti: baravykus, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis negu 1,5 cm; voveraites, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis negu 1,0 cm. Negalima rinkti saugomų, įrašytų į Raudonąją knygą, grybų.
Vilniaus miškuose auga įdomus retas grybas – raukšlius kopūstgalvis (Sparassis crispa). Tai viena iš 112 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų grybų rūšių. Į šiuos sąrašus raukšlius kopūstgalvis įrašytas 1992 m. Priskiriamas 3(R) kategorijai – retoms rūšims, kurių populiacijų mažai dėl jų biologinių ypatybių. Mikologai priskiria šį grybą papėdgrybiams.

Grybautojams labai pravers žinomo mikologo V. Urbono „Lietuvos grybų atlasas“ (2007).

2015 metų rugsėjo 25-26 dienomis Vilniaus mokytojų namuose Lietuvos mikologų draugijos nariai, įgyvendindami Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės aplinkosauginio švietimo projektą, organizuoja grybų ir kerpių parodą. Parodoje bus galima susipažinti su grybų ir kerpių sandara, įvairove. Mikologai teiks konsultacijas gyventojams.

Saugokime grybus, tausokime jų augavietes. Sėkmės ir atidumo grybautojams!

Aplinkos apsaugos skyrius
Vyriausioji specialistė dr. Ona Motiejūnaitė