Pavasarį gausiai sužydi rūteniai ir kiti efemeroidai. Efemeroidai – daugiamečiai augalai turintys trumpą vegetacijos periodą (efemerai + gr. eidos – pavidalas). Po vegetacijos žemėje lieka rūtenių požeminė dalis iš kurios jie atžels naujai vegetacijai jau kitą pavasarį. Mūsų miškuose dažniausiai paplitę paprastieji rūteniai (Corydalis solida), nes kitų dviejų rūšių augalai – tarpinis rūtenis (Corydalis intermedia) ir tuščiaviduris rūtenis (Corydalis cava) – Lietuvoje yra reti ir saugomi. Šių augalų augaviečių radimas – didelė sėkmė. Atskirti augalus galima pagal jų pažiedžių formą: paprastojo rūtenio ji kiaušiniška, pirštiškai suskaidyta, tarpinio rūtenio – kiaušiniška, lygiu pakraščiu (nesuskaidyta), tuščiavidurio rūtenio – nesuskaidytos, ovalios formos.
Augalams subrandinus sėklas, jas išplatina skruzdėlės. Apžiūrėję rūtenių sėklas jų paviršiuje pamatysite baltą išaugėlę (priedėlį), kuri yra saldi, todėl vilioja skruzdėles. Išbarsčius sėklas augalo antžeminė dalis nunyksta ir tik žemėje lieka požeminė augalo dalis.
Jau žydi ir vištapienės (Gagea), kurios yra tarsi miniatiūrinė tulpių kopija. Tai lelijinių (Liliaceae) šeimos augalai gelsvais žiedeliais. Vištapienės – efemeroidai, nes jiems baigus vegetaciją, žemėje lieka svogūnas. Dažna paprastoji vištapienė (Gagea lutea). Sėklas išnešioja skruzdėlės. Svogūnėlius išdžiovinus ir sumalus, miltus galima vartoti kaip duonos pakaitalą. Vištapienes mėgsta žąsys. Dėl trumpos vegetacijos, ūkinės reikšmės neturi. Tačiau vištapienės yra reikšminga gamtos vertybė. Lietuvoje auga 5 rūšių vištapienės: Paprastoji vištapienė (Gagea lutea), dirvinė vištapienė (Gagea arvensis ar G. villosa), siauralapė vištapienė (Gagea spathacea), mažoji vištapienė (Gagea minima), pievinė vištapienė (Gagea pratensis), kuri įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, nyksta kultūrinant pievas bei ganyklas, mechaniškai pažeidžiant augimvietes.
Paprastoji vištapienė – 10-30 cm aukščio svogūninis augalas. Pamatinis lapas vienas, iki 7-10 mm pločio, plokščias, viršūnė staigiai nusmailėjusi, lovelio pavidalo. Žiedai ilgakočiai, po 7 susibūrę stiebo viršūnėje. Apyžiedžio lapeliai iš vidaus geltoni, iš išorės – gelsvai žali. Vaisiai – dėžutės. Sėklos su mėsingomis ataugėlėmis, jas išplatina skruzdėlės. Dauginasi sėklomis ir svogūnėliais.
Pievinė vištapienė – 8-15 cm aukščio, jai būdingas svogūnų skaičius – 3 ar 4, neapsupti bendru apvalkalu. Vienas svogūnas būna didesnis, o kiti maži. Pamatinis lapas plokščias, 3-5 mm pločio. Sėklas išnešioja skruzdėlės. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą – 3 (R) kategorija.
Mažoji vištapienė – 8-15 cm aukščio, pamatinis lapas šviesiai žalias, apatinė pusė neskiauterėta. Žydinčių stiebų svogūnėliai 2, juos gaubia bendras apvalkalas. Skėtyje 1-5 žiedai. Apyžiedžio lapelių viršūnė smaili. Gana reta.
Dirvinė vištapienė – 10-20 cm aukščio, žiedkočiai gauriškai plaukuoti, apyžiedžio lapelių išorinė pusė pūkuota. Pamatiniai lapai 2, vagoti, iki 2 mm pločio. Svogūnėliai 2, vienas jų gerokai mažesnis, apgaubti bendru apvalkalu. Labai reta.
Siauralapė vištapienė – 10-20 cm aukščio, pamatiniai lapai 2, pusiau apskriti, tuščiaviduriai, iki 1,5 mm pločio. Svogūnėliai 2, apgaubti bendru apvalkalu. Žiedyne 2-5 žiedai. Apyžiedžio lapeliai lancetiški, buki. Drėgnuose lapuočių miškuose. Labai reta.
Taip pat jau žydi ir našlaitės. Viena jų – kvapioji išsiskiria ryškiais žiedeliais ir maloniu kvapu.
Daržuose, laukuose žiedus išskleidė raudonžiedė notrelė.
Miškuose galima aptikti nuostabiais rožiniais, kvapiais žiedais apsipylusius krūmelius, liaudyje kartais vadinamus „miškinėmis alyvomis”. Tai žydi paprastasis žalčialunkis (Daphne mezereum). Augalas pavadintas graikų deivės, Penėjo, upių dievo, dukros Dafnės vardu. Gerai apžiūrėję šakeles pamatysime, kad žiedai išaugę tiesiog abipus senesnių šakelių. Šis požymis nėra būdingas Lietuvos floros augalams, daugiau tai atogrąžų kraštų augalų požymis. Toks reiškinys, kai žiedai, o vėliau ir vaisiai išauga iš šakelių ir stiebo vadinamas kauliflorija. Taigi matome įdomų augalų gyvenimo momentą. Bet apžiūrinėdami augalą būkite atsargūs – jis labai nuodingas. Ir jau jokiu būdu nebandykite skinti, nes ne veltui jo vardas susijęs su posakiu „lankstus kaip žaltys“. Mediena lūžta, tačiau žievė neplyšta. Sumaniusiems ją nukasti, gali net dantys išbyrėti, nes augalo sultys pažeis dantų emalę. Žalčialunkio žieduose yra glikozido dafnino ir eterinių aliejų, žievėje – alkaloidams artimos medžiagos mezereino. Apsinuodijus jaučiamas burnos deginimas, seilėtekis, skausmingi diegliai pilvo srityje, vargina viduriavimas, itin sunkiais atvejais gresia sąmonės netekimas ir net mirtis. Ypač nuodingi jo vaisiai, ryškiai raudonos spalvos kaulavaisiai. Žmogui mirtina dozė 10–12 žalčialunkio uogų, apie 30 procentų visų apsinuodijimų šiuo augalu baigiasi mirtimi.Žymus švedų botanikas, laikomas augalų sistematikos tėvu, Karlas Linėjus rašė, jog net vilkas nugaišta nuo 6 žalčialunkio uogų.
Kai nežydi, tai kuklus, niekuo neišsiskiriantis krūmelis.
Apie šio augalo nuodingumą jau įspėjo ir gydytojai, botanikai, Pavilnių-Verkių regioninio parko tyrėjai pasidalino su mumis nuotraukomis ir aprašė savo internetiniame puslapyje m(http://www.pavilniai-verkiai.lt/lt/naujienos/pazinkime-augalus ):
Žalčialunkis – sumedėjęs augalas, krūmas, augantis mišriuose, ūksminguose miškuose. Pavasarį, dažnai dar neištirpus sniegui, ant plikų jo šakelių pasirodo rožiniai žiedai. Stiprus jų kvapas vilioja vabzdžius, bet ne visi, užsibuvę žieduose, sugeba nuskristi: žalčialunkis yra nuodingas augalas, stiprų toksinį poveikį turi visos jo dalys. Kartais žalčialunkiu apsinuodija paukščiai, naminiai gyvuliai. Žąsims nekenkia, jos labai mėgsta augalo žievę. Žiedams nubirus, žalčialunkis išskleidžia lapus, o vasaros pradžioje ant šakelių sunoksta raudoni (taip pat labai nuodingi) vaisiukai. Vaisiai – sultingi, blizgantys, ryškiai raudoni kaulavaisiai, tankiai aplipę šakeles žemiau lapų. Sėklos tamsiai rudos, blizgančios. Prinoksta birželio–liepos mėnesiais.
Visas augalas labai nuodingas . Augalo syvai labai nuodingi, prisilietimo vietoje sudirgina ir nudegina odą. Patekę į žmogaus organizmą jie kelia didžiulį pavojų sveikatai ir net gyvybei. Syvuose esantis neurotoksinas veikia centrinę nervų sistemą ir inkstus, komplikuotais atvejais gali visiškai neišsiskirti šlapimas, išsivystyti ūmus inkstų nepakankamumas.
Paprastojo žalčialunkio žiedadulkės jautriems žmonėms gali sukelti akių ir kvėpavimo takų pažeidimus. Ypač pavojingos jo uogos. Jomis dažniausiai apsinuodija vaikai. 10-12 raudonų uogų vaikui yra mirtina dozė. Todėl žalčialunkio nerekomenduojama auginti prie namų, soduose, kur jis gali būti lengvai pasiekiamas vaikams. Šis augalas naudojamas medicinoje – iš jo gaminamos įvairios ištraukos, užpilai sąnarių skausmams malšinti. Vis dėlto tokius preparatus galima vartoti tik atitinkamos koncentracijos, gausiai atskiestus, ir tik iš išorės.
Maži vaikai gali apsinuodyti ir kitais pavasarį žydinčiais augalais. Reikia saugoti, kad mažyliai nesuvalgytų snieguolių, kuriose yra vėmimą sukeliančių nuodų. Plukėse, šilagėlėse, žibuoklėse ir purienose yra viduriavimą sukeliančių nuodų. Labai nuodingos pakalnutės, turinčios širdį veikiančio glikozido. Žiedai pavojaus nekelia, bet pakalnučių uogos jų paragavusiam vaikui gali sukelti širdies ritmo sutrikimus, kraujospūdžio padidėjimą. Teikiant pirmąją pagalbą, apsinuodijusiajam reikia sukelti vėmimą ir po to duoti gerti glitnaus aliejinio gėrimo.
Darželiuose savo aromatą paskleidė spalvingais žiedais pražydę hiacintai.
Gamta tampa vis spalvingesnė ir įvairesnė, nebespėjame apie visus pokyčius pranešti, fotografuoti. Todėl laukiame vilniečių, gamtos mylėtojų ir stebėtojų, informacijos.
Vyriausioji specialistė, doc.dr. Ona Motiejūnaitė
Aplinkos apsaugos skyrius