Pagaliau, po 17 metų, Vilniuje vėl buvo organizuota grybų ir kerpių paroda! Lietuvos mikologų draugija, įgyvendindama Vilniaus miesto savivaldybės Ekologinio švietimo programą, rugsėjo 25-26 dienomis Vilniaus mokytojų namuose organizavo grybų ir kerpių parodą. Rinkti grybus mikologai pasitelkė moksleivius iš Vilniaus „Ąžuolyno“ progimnazijos ir Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijos. Nors šie metai grybams augti ir nebuvo palankūs, tačiau rugsėjo viduryje sulaukėme lietaus ir grybai pradėjo gausiau augti. Grybautojai surinko didžiulę įvairovę grybų ir kerpių – per 250 rūšių. Sunkiausias darbas teko mikologams ir lichenologams – reikėjo visus surinktus grybus ir kerpes surūšiuoti, apibūdinti, parengti ekspozicijas. Nuoširdus ačiū didžiulį darbą atlikusiems profesoriui Ernestui Kutorgai (Lietuvos mikologų draugijos valdybos pirmininkas), dr. Jonui Kasparavičiui, dr. Svetlanai Markovskajai, dr. Jurgai Motiejūnaitei, dr. Redai Iršėnaitei, doc.dr. Ingridai Prigodinai-Lukošienei, doc.dr. Jonei Rukšėnienei, dr. Gražinai Adamonytei, dr. Jolantai Rimšaitei.
Lietuviai mėgsta grybauti, domisi grybais, todėl lankytojų parodoje buvo gausu. Grybai domino įvairaus amžiaus žmones. Vieni jų dar tik žengė pirmuosius žingsnius grybų ir kerpių pažinimo kelyje, kiti dalinosi savo patirtimi, gilino žinias apie šiuos įdomius ir savitus organizmus. Mikologai visą parodos laiką atsakinėjo į klausimus, atskleidė parodos lankytojams grybų biologijos ir ekologijos ypatumus. Lankytojai galėjo pro mikroskopą pamatyti grybų sporas, gleivainių sporanges, vandenyje augančio dumbliagrybio (Saprolegnia) grybieną ir sporas.

Daug ką sudomino grybų sporų atspaudai. Tai tikras meno kūrinys!

Pasaulyje žinoma apie 100 000 grybų rūšių, nors manoma, kad jų gali būti apie 1,5 milijono. Lietuvoje žinoma apie 6500 rūšių. Grybo svarbiausia dalis, jo kūnas, – grybiena, sudaryta iš siūlo pavidalo hifų. Grybo dalis, kurią renkame grybaudami, yra jo vaisiakūnis. Vaisiakūnis išauga ant grybienos ir taip pat sudarytas iš hifų. Jame susidaro sporos. Didelė įvairovė yra mikroskopinių grybų, kurie plačiai paplitę gamtoje ir žmogaus gyvenamojoje aplinkoje.
Parodoje buvo galima pamatyti ir pirmuonių, kurie dauginimosi stadijoje sudaro sporas ir tampa panašiais į grybus, – gleivainių. Ši keista organizmų grupė, kurios vegetatyvinis kūnas vadinamas plazmodžiu (plika protoplazminė, daugiabranduolė, gliti masė, gaubiama tik plonos membranos), minta bakterijomis, sporomis, grybų hifų dalimis, mielių ir dumblių ląstelėmis, įvairiais mikroorganizmais, gali šiek tiek skaidyti augalinės kilmės medžiagas. Įdomu tai, kad plazmodis gali judėti (šliaužti). Juda lėtai, apie 2 cm per valandą greičiu. Auga jie drėgnose ir tamsiose vietose kur daug organinių medžiagų (pūvančiuose kelmuose, po medžių žieve, ant lapų, augalų liekanų ir pan.). Gleivainių gyvenimo cikle išsiskiria trys stadijos. Pirmojoje jie būna panašūs į amebas, judantys vienaląsčiai; antrojoje – plazmodžio pavidalo. Subrendęs plazmodis šliaužia į sausą ir šviesią vietą, apdžiūsta ir prasideda sporų susidarymas (trečioji stadija). Dauginantis iš plazmodžio susidaro įvairių formų, dydžių ir spalvų vaisiakūniai, kuriuose susidaro sporos. Dažnai Lietuvos miškuose aptinkamas geltonasis fuligas (Fuligo septica), dar vadinamas geltonuoju kleckiu. Jo gleivingos masės pavidalo plazmodis gerai matomas iš toli – ant kelmų ir samanų iš toli švyti geltona gliti masė. Ant pūvančios medienos dažnai aptinkama ir rutulinė raudenė. Jos vaisiakūniai iš pradžių būna ryškiai rožinės spalvos, vėliau, bręstant sporoms, paruduoja. Gleivainių tyrinėtoja, mikologė dr. Gražina Adamonytė lankytojams pasakojo apie šiuos įdomius organizmus, atsakinėjo į klausimus.

Atskiroje ekspozicijoje buvo akcentuojama grybų apsauga. Čia buvo galima pamatyti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytus grybus, kurių rinkti negalima. Eksponuojami grybai – mokslo rinkinių dalis. Šiuo metu į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta 112 grybų ir 63 kerpių rūšys. Renkant valgomus grybus taip pat būtina laikytis taisyklių: neardyti miško paklotės, nepažeisti grybienos, nerinkti labai jaunų, dar nesubrendusių vaisiakūnių ir t.t. Valgomoji grifolė, kartais dar vadinama kuokštiniu sėdžiu, reta visoje Europoje. Lietuvoje šio grybo augavietės susijusios su ąžuolais. Didžiausias pavojus šiam grybui – senų ąžuolų kirtimas ir negyvos medienos iš miškų šalinimas. Tikroji raudonpintė aptinkama mišriuose miškuose ant negyvų lapuočių medžių (beržų, šermukšnių ir pan.). Tikrinis blizgutis (Ganoderma lucidum) auga ant lapuočių medžių. Šis grybas plačiai naudojamas Rytų šalių medicinoje (vadinamas Reiši, Linčži) įvairioms ligoms gydyti.

Nuodingieji grybai parodoje taip pat sulaukė nemažo lankytojų dėmesio. Buvo mokomasi kaip musmires ir kitus nuodingus grybus atskirti nuo valgomų grybų, aptariama jų cheminė sudėtis, poveikis sveikatai. Visi geriausiai žinojo paprastąją musmirę: raudona kepurėlė su baltais žvyneliais, sustorėjęs kotas apatinėje dalyje su plėvele (išnara) ir žiedas (rinkis) per koto vidurį. Šie požymiai būdingi ir kitoms musmirėms, tik kepurėlės spalva skiriasi. Daug kam matyta ir gelsvoji musmirė, tačiau žalsvąją musmirę reikėjo apžiūrėti atidžiau. Juk ji mirtinai nuodinga. Žalsvojoje musmirėje nustatyta per 10 nuodingų medžiagų (faloidinas, faloinas, falinas, amavadinas, amanitinas, muskarinas, muskaronas, muscimolas ir t.t.) kurių poveikis labai nevienodas. Apsinuodijus žalsvąja musmire simptomai gali išryškėti net po kelių parų. Senesni šio nuodingo grybo vaisiakūniai painiojami su ūmėdėmis ar pievagrybiais, todėl grybautojai turi būti atidūs, gerai apžiūrėti ką deda į krepšį, neimti nežinomų grybų. Nuodingieji grybai gamtoje labai reikalingi, jie reikšmingi miško ir jų gyventojų gerovei. Kiti grybai yra nevalgomi dėl tam tikrų jų savybių (kartūs, nemalonaus kvapo ir panašiai).

Valgomų grybų ekspozicijoje buvo daugumai gerai žinomų grybų, tačiau lankytojai ypač stebėjosi, domėjosi ir jiems nežinomais, nematytais grybais. Iš Lietuvoje augančių grybų maistui gali būti vartojama apie 400 rūšių grybų. Tačiau renkama ir valgoma apie 100 rūšių grybų.

Grybai kaupia aplinkoje esančias medžiagas, todėl augantys sunkiaisiais metalais ar kitomis medžiagomis užterštoje aplinkoje, sukaupia joje esančius teršalus. Tokius grybus naudoti maistui pavojinga. Pavyzdžiui, meškutės. Daugelis nuo seno jas rinko ir vartojo maistui. Šiuo metu kai kuriose šalyse jos priskiriamos nuodingiems, nevalgomiems ar sąlyginai valgomiems grybams. Lankytojams buvo įdomu kur auga grybai, kokios jų savybės, sandaros savitumai, į šiuos ir dar daug kitų klausimų atsakinėjo, aiškino grybų savybes mikologai dr. Jonas Kasparavičius, dr. Reda Iršėnaitė, dr. Jonė Rukšėnienė.

Prie valgomų grybų priskiriamas ir gausiai vaisiakūnius išauginantis paprastasis kelmutis (Armillaria mellea). Jo vaisiakūnių kepurėlės nusėtos smulkiais žvyneliais. Himenoforas lakštelinis. Vaisiakūniai renkami ir sūdomi, marinuojami, verdami ar kepami. Auga rugpjūčio-spalio mėnesiais ant kelmų ir medžių (ksilotrofas). Kelmučių labai gerai išsivysčiusi grybiena. Jai šakojantis susidaro didžiulis, kartais ne vieną dešimtį hektarų ploto, darinys. Grybiena, besivystydama medienoje sukelia baltąjį periferinį (balanos) puvinį. Grybienos hifai jungiasi ir sudaro rizomorfas, kurios naktį gali švytėti (fosforescuoja). Rizomorfas galima pamatyti po medžių šaknų ir stiebų žieve – balta plėvelė, vėduoklės formos ir tamsiai rudos spalvos rizomorfos. Jos gali pereiti į kaimyninių sveikų medžių šaknis ir jas apkrėsti per apmirusias šakneles, žievės pažeidimus, žioteles. Pažeistiems lapuočiams rudenį anksčiau gelsta lapai (drebulei rausta), stiebo apačioje gali būti įtrūkimų iš kurių teka sultys, grybo pažeisti spygliuočiai išskiria ant žievės gausiau sakų. Kelmučius galima supainioti su puokštine kelmabude (Hypholoma fasciculare), egline kūgiabūde (Galerina marginata) ar skujagalvės (Pholiota) rūšimis.

Žvynabudės (Macrolepiota) vaisiakūniai savo išvaizda primena musmires. Ilgu kotu (kuris prie pamato gumbiškai sustorėjęs, per vidurį turi žiedą) ir didele, skėtį primenančia, rudai žvynuota kepurėle išsiskiria skėtinė žvynabudė (Macrolepiota procera). Jos kepurėlės turi ypatingą skonį, ypač skanios paruoštos kiaušinio plakinyje ir iškeptos svieste. Šiurkščioji žvynabudė (M. rhacodes) kiek mažesnė, auga eglynuose. Jos trama perpjovus parausta. Taip pat valgomas grybas. Į žvynabudes panašios žvynabudėlės (Lepiota), tik žymiai mažesnės. Nevalgomos smailiažvynė (L. aspera) ir dvokiančioji žvynabudėlės (L. cristata), kepurėlė balsvame fone rausvai rudai žvyneliuota). Smailiažvynę žvynabudėlę galima aptikti parkuose, soduose, pievose.

Yra grybų, iš kurių galima pasigaminti tušą ar rašalą. Tai mėšlagrybiai (Coprinus). Jauni jų vaisiakūniai valgomi. Gauruotąjį mėšlagrybį (C. comatus) galima rasti pievose, ganyklose, žaliuosiuose miestų plotuose ir net ariamoje dirvoje. Kepurėlė kiaušiniška, paviršius šerpetuotas, žvynuotas. Liaudies medicinoje šie grybai buvo naudojami gydyti nuo alkoholizmo. Tačiau reikia žinoti, kad vartojant juos su alkoholiu galima rimtai apsinuodyti ar net mirti. Grybų vaisiakūniai labai greit išskysta ir virsta juoda balute. Šiuo skysčiu galima rašyti, štai ir turime tušą!

Grybautojams nepatinkanti grybų savybė – jie kirmija. Iš tiesų, grybai yra namai daugelio vabzdžių tarpinėms stadijoms. Jų lervos auga ir minta tik grybuose, vėliau keliauja į dirvožemį, kur virsta lėliuke. Tuomet iš lėliukės išsirita suaugęs vabzdys. Parodoje buvo galima pamatyti kolekciją vabzdžių, kurių lervos gyvena grybuose ir jais minta. Entomologė dr. Jolanta Rimšaitė parodos lankytojams aiškino ir rodė grybų įnamius – vabzdžių lervas, supažindino su vabzdžių gyvenimu ir jų sąsajomis su grybais.

Dar viena savita grybų grupė parodoje – saprotrofiniai grybai, kurie subrandina sporas vaisiakūnių viduje. Ši grybų grupė vadinama gasteromicetais. Vaisiakūnius dengia apvalkalas – peridis. Apvalkalas sudarytas iš kelių sluoksnių. Sporoms subrendus apvalkalas suplyšta, atsisluoksniuoja. Kai kurių gasteromicetų vaisiakūniai savo forma primena kriaušę. Jauni pumpotaukšlių, kukurdvelkių vaisiakūniai valgomi. Pumpotaukšlių (Lycoperdon) vaisiakūniuose subrendus sporoms, vaisiakūnio viršuje susidaro angelė sporoms išbyrėti (ostiolė). Taurės formos vaisiakūniai būdingi miegei (Cyathus). Jų viduje matomos peridiolės, kuriose susidaro sporos. Sporas platina jomis mintantys gyvūnai, vanduo (lietus). Auga ant pūvančios medienos, nukritusių lapų.


Poniabudė (Phallus) iš visų grybų išsiskiria stipriu kvapu. Todėl šis grybas parodoje buvo po gaubtu. Jaunas poniabudės vaisiakūnis kiaušinio formos drebutinė masė. Tokius vaisiakūnius galima valgyti (švieži valgomi su grietine). Poniabudė vartojama vaistams gaminti (sąnarių ligoms, reumatui, podagrai ir kitoms ligoms gydyti).

Parodoje buvo galima pamatyti ant agarizuotos mitybinės terpės išaugintų mikroskopinių grybų, galvenių (Aspergillus), pelėjūnų (Penicillium), juodgrybių (Cladosporium) kolonijas. Jos skyrėsi micelio spalva, paviršiumi, išskiriamu eksudatu. Šių grybų galime aptikti ir savo butuose, ypač jeigu juose drėgna ir šilta, jie blogai vėdinami. Ant sienų matomi juodi taškeliai, taip pat yra grybas, vadinamas tinko grybeliu – juodgrybis (Cladosporium). Patalpose šie grybai nepageidaujami, jie sukelia ligas. Tačiau jie plačiai naudojami įvairioms medžiagoms gauti. Pavyzdžiui, juodasis galvenis (Aspergillus niger) sintetina citrinos rūgštį, pelėjūnai – antibiotiką peniciliną. Grybai sintetina ir išskiria į aplinką daug įvairių organinių rūgščių, fermentų, antibiotikų ir kitų organinių junginių.

Karingosios grūdmenės (Cordyceps militaris) vaisiakūniai buoželių formos, geltoni su oranžiniu atspalviu. Grybai auga ant drugių lėliukių, besivystančių smėlingame arba molingame dirvožemyje pievose, miškuose, vasarą ir rudenį. Grybas naudojamas medicinoje.

Augalų ligas sukeliantys grybai (parazitiniai) minta gyvų organizmų maisto medžiagomis. Tai daug žalos padarantys grybai, nes dėl jų sukeltų ligų patiriama žala žemės ūkyje, miškininkystės sektoriuje. Klevinis žvynokas, ant klevo lapų matomas kaip juoda dėmė su šviesesniu apvadu, yra jautrus sieros oksidams. Todėl vietovėse, kur oras užterštas, šio grybo ant lapų mažai ar visai nėra. Ekspozicijoje buvo ir grybas, sukeliantis vaisių rudąjį puvinį (moniliozę) – sodinė monilija (Monilia fructigena). Tai jis supūdo obuolius, o jo grybiena su sporomis matoma obuolio paviršiuje pilkų karpučių pavidalo. Apie grybines augalų ligas pasakojo, konsultavo mikologė dr. Svetlana Markovskaja.

Ypač gausi ir įvairi buvo medieną ardančių grybų ekspozicija. Čia buvo galima pamatyti ir medicinoje naudojamus juodąjį beržo grybą (įžulnusis skylenis) ir įvairiaspalvę kempę. Buvo galima išvysti šakninės pintainės vaisiakūnius bei pinčių, kempinių, kempių ir daug kitų grybų vaisiakūnių. Šakninė pintainė daro didelę žalą miškams, pakenkia pušynus ir eglynus. Medžiai šia liga apsikrečia per šaknų žaizdas ir liečiantis sveikoms šaknims su sergančiomis. Pušys greitai žūva, nes šakninė pintainė pūdo šaknų medieną ir numarina žievę. Stiebe puvinys lokalizuojasi kelmo aukštyje. Eglėse puvinys vystosi šaknyse ir pakyla net iki 6,0 metrų aukščio. Pažeisti medžiai pasidaro neatsparūs vėjams.


Parodoje buvo eksponuojamos dažniausiai paplitusios kerpės, apie jas įdomiai pasakojo lichenologė dr. Jurga Motiejūnaitė.

Parodoje vyko turiningos diskusijos. Daug gražių padėkos žodžių išsakė parodos lankytojai. Visi dėkojo ir linkėjo, kad daugiau būtų tokių parodų. Deja, daugumos grybų vaisiakūniai trumpaamžiai. Kai kurie grybai toliau bus eksponuojami mokykloje, taps mokymo priemonėmis.
Kai kurios Vilniaus grybų ir kerpių parodos lankytojų mintys:
• Ačiū už įdomią parodą. Šešiamečiui sūnui labai patiko „judantys gyvūnai“ pro mikroskopą . Sėkmės!
• Jau kokia gausybė eksponatų . Tikrai nesitikėjau tiek pamatyti. Pagarba rengėjams. Ačiū už pasakojimą.
• Ačiū už gražų ir spalvingą grybų pasaulį …
• Įdomu, kvapnu, skatina keliauti į miškus …
• Daug naujienų, daug informacijos, didelė įvairovė, tinka ir vaikams ir suaugusiems
• Puiku, kad buvo galima liesti, uostyti …
• Daug sužinojau, pažintinė paroda, super!
• Įdomu pamatyti grybus pro mikroskopą. Tiek netikėtumų!
• Gražūs ir dideli grybai. Grybai valdo!
• O Dieve, net šungrybiai gražūs! Grybai elegantiški. O tiek daug! Šiais metais visai nedygo, tai iš kur jie čia Mokytojų namuose ….
• Ačiū už gražią šventę!

Aplinkos apsaugos skyrius
Vyriausioji specialistė Ona Motiejūnaitė
Ona.Motiejūnaitė@vilnius.lt