Mokyklos sodas – žalioji ugdymo(si) aplinka. Kagran mokyklos sodas, seminaro patirtis (II)

Paskelbta 2017|09|06

Gyventi ir ilsėtis visi norime jaukioje, gražioje ir saugioje aplinkoje, tačiau kaip ją sukurti, ne visi mokame. Patarimų šiais klausimais galime daug rasti spaudoje, knygose, išgirsti renginiuose, tačiau konkrečių pavyzdžių, tuo tikslu sukurtų edukacinių erdvių, deja, mūsų šalyje turime labai mažai.
Ir toliau dalinamės seminaro patyrimais Austrijos teminiuose soduose. Efektyviausiai mokymasis vyksta konkrečioje erdvėje, išbandant bei visais pojūčiais pažįstant aplinką. Tokios mokymosi aplinkos pavyzdžiu gali būti Sodininkystės ir floristikos mokyklos sodas Kagran. Būtent šioje aplinkoje vyko LGS organizuotas seminaras pedagogams ir kitiems žaliosios aplinkos mylėtojams. 6 ha plote išdėstyti įvairūs teminiai sodeliai – edukacinės erdvės, kur pažinti aplinką ir sužinoti apie jos tvarkymą nuo balandžio iki spalio mėn. gali įvairaus amžiaus žmonės. 1912 metais buvo įrengti šiltnamiai, šiuo metu mokykla turi ir oranžeriją. 1928 metais pastatyta sodininkams rengti mokykla, nuo 1929 metų čia rengiami floristai, dar vėliau buvo įvesta daržininkystės disciplina (1939). 1960 metais mokykla ir sodas modernizuoti. 2000 metais sodininkystės ir floristikos mokyklai pradėta kurti šiuolaikinė bazė. Kagran sode auginama per 3200 rūšių ir veislių augalų, kurie prasmingai komponuojami atskleidžiant mažų žaliųjų erdvių žavesį ir pritaikant jas edukacijai. Atskirose žaliosiose erdvėse galima rasti idėjų sodų kūrimui ir daugiau sužinoti ne tik apie sodininkystę, bet ir apie meną, architektūrą, literatūrą, sodų dizainą ir daug kitų dalykų. Parke nuolat vyksta kūrybinis procesas, sodai keičiasi, kuriami nauji. Svarbu, kad šie teminiai sodai laisvai prieinami visuomenei. Pats mokyklos pastatas vasarą skęsta žalumoje – visterijų glėbyje, spalvingų žiedų apsuptyje.


Sudomino informacijos pateikimas viduramžių žolynų sodeliuose, kurių ekspozicijoje akcentuotas augalų ir planetų ryšys. Čia auginami augalai, kurie tais laikais buvo vartojami gydymui, maistui, kaip prieskoniai. Šių edukacinių erdvių idėjų ir planų iniciatorė – etnobotanikė, knygų apie vaistinius augalus, mažuosius sodus autorė, Miriam Wiegele. Alchemikas ir medikas Philippus Theophrastus Aureolus Bombastus von Hohenheim, išgarsėjęs Paracelso vardu (1493–1541 m., šveicarų kilmės gydytojas ir filosofas), žinomas savo pasiekimais farmakologijos srityje, kaip jatrochemijos pradininkas, gydymui naudojo augalus, propagavo gydymą natūraliais metodais, kurių esmė – stiprinti paties organizmo galias ir jomis įveikti ligą. Viduramžiais buvo manoma, kad vaistinių augalų gydomosios savybės priklauso nuo augalo dalių morfologinių požymių. Pavyzdžiui, Paracelsas teigė, kad ženšenio šaknys yra panacėja nuo visų ligų, nes jų forma primena žmogaus figūrą. Daug ką sako ir augalų pavadinimai: akišveitė, plautė. Augalų ir planetų sąveika domėjosi ir aprašė Trotula of Salerno, Paracelsas, Kulpeperis. Buvo manoma, kad kiekvieną augalą valdo viena iš septynių planetų (Saulė, Venera, Mėnulis, Jupiteris, Marsas, Saturnas, Merkurijus). Tie augalai turi daug panašių tai planetai savybių, tačiau jie turi ir savo individualų charakterį. Įdomūs to laikmečio teiginiai apie augalus: Augalai savyje turi daug išminties. Jie yra mokytojai. Augalai glaudžiai susiję su planetomis. Sodelyje yra įrengti planetas vaizduojantys ženklai ir jų simboliai, šalia kurių susodinti tai planetai priskirti augalai. Pvz., Veneros ženklas yra rankinio veidrodžio formos, tai deivės Veneros moteriškumo ir grožio ypatybė. Veneros vaistiniai augalai: rasakila, našlaitė, mėta, gvazdikas, rožė, dobilas, granatas, graikiškasis riešutmedis, vyšnia ir kt. Venera siejama su penktadieniu ir variu. Viduramžių pagarbos planetų ženklams atgarsis yra šių laikų botanikų ir zoologų naudojimasis Marso ir Veneros ženklais vyriškiems ir moteriškiems egzemplioriams žymėti, Saulės ženklas vienmečiams augalams žymėti; dvimečiams augalams imamas tas pats ženklas, bet pakeistas (su dviem taškais skritulėlyje); daugiametėms žolėms – Jupiterio, krūmams ir medžiams – Saturno ženklas.

Kitose erdvėse matome įvairių veislių vaismedžius, stenduose pateikiama informacija apie vaismedžių ir vaiskrūmių selekciją, pristatomi žymiausi šalies selekcininkai, jų išvestos augalų veislės. Auginami įvairių veislių vynmedžiai, susipažįstama kaip teisingai juos genėti, prižiūrėti.
Siekiama išsaugoti senąsias vaismedžių veisles, žinoma, nepamirštant ir naujovių. Visoje teritorijoje auginama nepaprastai daug vienmečių ir daugiamečių gėlių. Stenduose galima rasti kaip jas teisingai prižiūrėti, susodinti, nurodomos dažniausiai daromos klaidos. Taigi sodas – sodininkystės ir gėlininkystės vadovėlis, tereikia versti puslapį po puslapio (apeiti visas temines erdves).



Visų dėmesį atkreipė ir kvapais pavergė gausi pelargonijų kolekcija – kokių formų, spalvų ir kvapų čia tik nėra! Kai kas sau tyliai tarė – nuo šiol kolekcionuoju pelargonijas.

Pedagogus ir gėlininkus bei sodininkus sudomino vaistinių ir kvapiųjų augalų ekspozicija, kuri įrengta spiralės formos želdyne. Įvertinome tokios ekspozicijos privalumus. Ir vėl ne vienam dalyviui jau mintyse vyniojosi spiralė jo gyvenamojoje aplinkoje.

Oranžerijoje patekome į atogrąžų kraštus.

Sužavėjo Gėtės sodas, sukurtas 2003 metais. Jis yra puikus gamtos dalykų integracijos su literatūra pavyzdys. Beje, Gėtė žinomas ir kaip botanikas, 1790 metais parašęs mokslo darbą „Metamorphosis of Plants“ (Augalų metamorfozė), kur teigė, kad visi augalo organai išsivystė iš lapų. Sukūręs eiles apie ginkmedį, poetas apačioje pridėjo du ginkmedžio lapus. Poetas kažkada išsiuntė bičiuliui savo eiles ir pridėjo ginkmedžio lapą, kaip tvirtos draugystės ženklą. Vokietijoje kartais galima išgirsti, kad ginkmedis vadinamas „Gėtės medžiu“. Kultūros mieste ir Šiaurės atėnais tituluojame Veimare klesti ne tik kultūra, bet ir šimtamečiai ginkmedžiai. Veimare jie karaliauja: suvenyrų, gėlių parduotuvėse galima įsigyti ginkmedžio lapų arbatos, medžio sėklų, papuošalų ir daug įvairių įdomių dalykėlių, suvenyrų. Veimare poetas J. W. Gėtė pasodino ginkmedžius ir jie auga jau apie tris šimtus metų. Poetui dviskiaučiai ginkmedžio lapeliai buvo draugystės ir meilės simboliu, pradžia ir pabaiga, juoda ir balta …

Ginkmedis (Gingko biloba) – „gyvoji iškasena“ puošia Gėtės sodelį. Čia auga vyriški ir moteriški egzemplioriai, net gyvatvorė pasodinta iš ginkmedžio. Ginkmedžio lapo motyvai stenduose, vejoje. Šį augalą tiria mokslininkai, jį gydytojai rekomenduoja sergantiems, poetai kuria eiles, dailininkai piešia, architektai, juvelyrai naudoja jo lapo motyvus savo kūriniuose. Tėvynė – pietryčių Kinija. Iki XVII amžiaus vienuoliai tikėjo, kad ginkmedis – ilgaamžiškumo medis, todėl laikė jį šventu. Rytų šalyse (Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje) šis medis buvo auginamas kaip dekoratyvinis imperatorių parkuose, šalia šventyklų ir vienuolynų. Ginkmedis Vienoje yra ne tik draugystės, bet ir taikos simbolis. 4 ginkmedžiai išgyveno Hirosimos katastrofą. Vienos gyventojai iš Japonijos gavo dovaną – vieno iš šių ginkmečio sėklų (po katastrofos praėjus 70 metų). Sėklas pasodino ir išaugino medelį.
V. Šekspyro sodas priminė, kad didysis Renesanso epochos kūrėjas galėjo būti sodininku mėgėju, jo kūriniuose dažnai minimi augalai: rožė, raktažolė, čiobrelis, žibuoklė, sausmedis, pakalnutė, lelija ir kt. Į šią erdvę patenkama pupmedžių alėja.

Franz Karl Effenberg Azijos sodas sukurtas 2000 metais bendradarbiaujant su japonų sodų dizaineriu. Bambukai, bonsai, plaštakiškasis klevas (Acer palmatum), ginkmedis, kriptomerija, kukmedis, azalijos, rododendrai, ir kiti augalai, vanduo, žibintai, takų forma ir raštai perteikia Azijos šalių sodų filosofiją.

Graikijai skirtas sodas veši šalia pastato baltomis sienomis ir žydromis langinėmis. Čia auga alyvmedžiai, žydi ir kvepia Viduržemio jūros pakrančių augalai.

Romantiškasis Mone sodas kviečia svajoti, pajusti gamtos grožį, susilieti su gamta, padeda geriau suprasti impresionistų kūrinius. Klodas Monė (Oscar-Claude Monet) buvo prisiekęs sodininkas ir, ko gero, garsiausias pasaulyje tapytojas sodų tematika. Dailinkas K. Monė savo kūryboje naudojo nemaišytas grynas spalvas tapydamas gamtos vaizdus. Beveik 30 metų K. Monė tapė savo nuosavus sodus, vandens lelijas, baseiną ir jo tiltą. Tapė šviesos užlietus, tarsi vibruojančius peizažus. Iki pat gyvenimo galo dailininkas tapė impresionistine maniera. Sodas metų eigoje keičiasi: žydi vilkdalgiai, aguonos, visterijos, svyra medžių šakos, gyvybės suteikia vanduo ir žinoma kaip gi be lenktų tiltelių per tvenkinukus.

Sodas po platanais. Prancūzijos ir Italijos baroko įkvėptas sodo planas, sekant Anglijos Kento sodo pavyzdžiu, sukurtas asketiškas, ramus, geometrinės struktūros sodas. Mažoje erdvėje sukurta ramybės, atsipalaidavimo vieta. Toliau keliavome pro prerijų, sumedėjusių ir žolinių augalų ekspozicijų takeliais, kurių pakraščiuose aptikome įvairių netikėtų objektų: krosnį, kaliauses, mini baseinėlius, medienos ekspoziciją, valstiečio daržą, vabzdžių namelį, pavėsines, daugybę augalų kompozicijų ir t.t.

Seminaro dalyviai vieno apsilankymo sode metu patyrė tiek daug puikaus atradimo džiaugsmo, kad norisi vėl keliauti sodo takeliais. Ne vienas ištarė – o kad taip šalia mano namų būtų!
Taigi – stebėjome, išbandėme, patirties kraitis tapo turtingesnis,patiko!

Aplinkos apsaugos poskyris