Vaikams ir paugliams

Atliekos

Didelis iššūkis mums bei gamtai yra nuolat didėjantis atliekų kiekis. Remiantis Lietuvos statistikos departamento pateikiamais duomenimis, 2010 metais Lietuvoje, vienam gyventojui vidutiniškai susidarė daugiau nei 1,5 tonos atliekų. Atliekų vis daugiau kaupiasi sąvartynuose, todėl labai svarbu atliekas rūšiuoti, kad kuo didesnę dalį jų galėtumėme perdirbti ar kompostuoti. Kai kurios atliekos ypač pavojingos žmonių sveikatai ir aplinkai. Pavyzdžiui.: galvaniniai elementai ir akumuliatoriai, pasenę vaistai, chemijos produktai, lako, dažų, skiediklio likučiai, panaudoti tepalai, jų filtrai ir kitos naftos produktų atliekos, gyvsidabrio turinčios medžiagos, dienos šviesos lempos. Tokio pobūdžio atliekų 2010 metais Lietuvoje  susidarė 109,7 tūkst. tonų, arba 2,1 procento visų susidariusių atliekų. Pavojingas atliekas reikia priduoti į specializuotas surinkimo vietas.
Vienas būdų padėti gamtai bei sumažinti joje esančių atliekų kiekį – atliekų rūšiavimas. Reikia įprasti skirtingas šiukšles mesti į skirtingus konteinerius. Mėlynasis konteineris skirtas popieriui, į žaliąjį keliauja stiklas, o geltonasis tinka mesti plastmasės gaminiams ir metalui. Nerūšiuojamos atliekos, keliauja į sąvartynus, tuo tarpu jas rūšiuojant galimas jų perdirbimas. Atliekų rūšiavimas suteikia apčiuopiamos naudos:

  • Kaupiamos antrinės žaliavos iš kurių galima pagaminti naujų produktų;
  • Tausojami gamtos ištekliai ir energija;
  • Mažinamas atliekų kiekis sąvartyne ir aplinkos kenksmingumas;
  • Mažiau kertama miškų;
  • Švaresnis vanduo ir oras;

 

(Švari planeta – laiminga planeta)

Antrinės žaliavos rūšiuojamos bent du kartus. Pirmą kartą jos rūšiuojamos mūsų pačių, kuomet atliekas nunešame į joms skirtus konteinerius. Antrą kartą rūšiavimas vyksta atliekų perdirbimo įmonėje, atskiriant gyventojų neteisingai įmestas pakuotes, pagal spalvą surūšiuojant plastmasinius bei stiklinius butelius, atskirai surenkant jų kamštelius, atrenkant užterštas pakuotes, kurias reikia papildomai plauti. Šiuo metu Mūsų mieste yra galimybė rūšiuoti antrines žaliavas – joms skirti spalvoti konteineriai.

Mėlynasis konteineris: Kiekvienoje darbo aplinkoje ar net namuose susikaupia nemažai įvairių popierių  ar kartono, kuris jau nebėra reikalingas. Popieriui surinkti skirti mėlynos spalvos konteineriai. Surinkę vieną toną popieriaus išsaugosime 17 medžių, 26 460 litrų vandens bei tokį kiekį energijos, kurios pakaktų šešiems mėnesiams apšildyti vidutinio dydžio namą. Į mėlynosios spalvos konteinerį reikia mesti: kartono dėžutes, kurios yra neužterštos, laikraščius, žurnalus ir kitus leidinius, skrajutes, vokus, rašomąjį popierių, pakuojamąjį popierių, kartonines dėžes. Šulčių, pieno pakelius (vadinamuosius – „Tetrapakus“). Perdirbti netinka: servetėlės, popierinės nosinės, tapetai, pakeliai nuo traškučių, riebalais suteptas popierius (pvz.: dėžutės nuo picos). Netinkamas ir pergamentinis ar kalkinis popierius.
Popieriaus gamybai pasaulyje kasmet sunaudojama daugiau nei milijonas medžių – tai apie 18 proc. visų iškertamų miškų.

Žaliasis konteineris: į šį konteinerį galime talpinti įvairiausių formų stiklinius indus: stiklainius, butelius ir kt. Į žaliąjį konteinerį galima mesti ir stiklo duženas. Deja, porceliano, keramikinių puodelių, krištolo vazų duženų, visų rūšių elektros lempų, ampulių ir medicinos indų, automobilių stiklų, veidrodžių, kristalų, armuoto stiklo, stiklo lakštų, dažais ar tepalais užterštos taros čia mesti negalima. Naujas stiklas yra gaminamas lydant smėlį, kalcio druską ir sodą 1300 laipsnių temperatūroje (pagal Celsijų). Iš vieno kilogramo duženų yra gaunamas vienas kilogramas naujo stiklo. Gaminant stiklą iš duženų sutaupoma apie 25 procentus energijos, 20 procentų sumažėja oro tarša, 50 procentų vandens tarša. Vien įkaitinant žaliavas reikalingas 1 tonai stiklo pagaminti, sunaudojama net 140 litrų degalų. Stiklą galima perdirbti neribotą kiekį kartų. Perdirbto stiklo kokybė ne prastesnė nei pagaminto iš pirminių žaliavų.

Geltonasis konteineris: Plastiko gamyba pradėjo sparčiai plėtotis XX amžiaus pirmoje pusėje. Šiuo metu be plastmasės neįsivaizduojame savo kasdieninio gyvenimo. Tačiau turėtumėme nepamiršti, jog patekęs į aplinką plastikas ilgai nesuyra. O kiekvieną dieną jo sukaupiame labai daug. Tai plastikiniai buteliai, maišeliai, plėvelės nuo maisto produktų ir kt. Lietuvoje 2010 metais susidarė 39464 tonos plastmasės atliekų. Plastikines pakuotes reikia mesti į geltonuosius konteinerius. Į šiuos konteinerius reikia mesti: plastikinius butelius nuo limonado, mineralinio vandens, aliejaus ir kt. Polietileninius maišelius, švarius indelius nuo majonezo, jogurto, indų ploviklio, skalbiklių, šampūnų ir kt.. Taip pat į šios spalvos konteinerius reikia mesti ir metalines pakuotes, kurios Lietuvoje, kol kas, nėra rūšiuojamos atskirai. Į šios spalvos konteinerį nereikėtų mesti užterštų, neišplautų pakuočių, medicininių priemonių, tepalo bakelių, riebalais užterštų pakuočių, taros nuo dažų, pavojingų cheminių valiklių.

 

Augalai ir gyvūnai

Augalai ir gyvūnai yra neatsiejama gamtos dalis. Norėdami prisidėti prie gamtos įvairovės išsaugojimo, privalome būti atsakingi ne tik už save, tačiau ir už mus supančią augmeniją bei gyvūniją. Lietuvoje suskaičiuojama apie 1800 rūšių augalų, 20 000 rūšių gyvūnų bei 6000 rūšių grybų. Kalbant apie Vilnių, mokslininkai ištyrė, jog mieste bei jo apylinkėse auga apie 900 augalų rūšių, beveik 100 iš jų yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Vienas labiausiai saugomų augalų Vilniuje yra plačialapė klumpaitė.  Visgi nepaisant augalų gausos, nemažai jų yra svetimžemiai (apie 400 rūšių). Iš toli atkeliavęs Sosnovskio barštis kelia pavojų ne tik aplinkai, tačiau ir žmonių sveikatai. Žmonėms, šio augalo sultyse esantys junginiai, sukelia alergines reakcijas. Jei Sosnovskio barščio sulčių patenka ant odos, veikiant saulės spinduliams, atsiranda skausmingų pūslių, kurios ilgainiui plyšta.  Šis augalas yra labai gajus, tad nestabdomas sparčiai plinta. Sosnovskio barščio sąžalynus mokslininkai rekomenduoja kuo greičiau iškirsti.

  (Sosnovskio barščio sultys patekusios ant odos sukelia alergines reakcijas – atsiranda skausmingos pūslės)

Svarbu prisiminti, jog daržas yra tinkama vieta dekoratyviniams ir kultūriniams augalams, tad būtina pasirūpinti, kad šie neišplistų į natūralią aplinką.
Vandenyje augantys augalai gamina deguonį, sugeria gyvūnų išskirtą anglies dvideginį, valo užterštus vandenis. Vandens augalų sąžalynuose neršia žuvys, čia lengviau pasislėpti nuo plėšrių žuvų ar mailiumi mintančių paukščių ir paaugusiems žuvų jaunikliams. Taip pat vandens augalija silpnina ardomąjį bangų poveikį. Visgi, kartais augalų poveikis būna ir žalingas. Jais gali užželti ežerai, tvenkiniai, drėkinimo kanalai. Pūdami augalai sunaudoja labai daug deguonies, todėl vandenyje jo ima trūkti žuvims bei kitiems vandenyje gyvenantiems gyvūnams.
Vilniuje bei jo apylinkėse, mokslininkų tyrimais, aptikta apie 50 žinduolių rūšių, iš jų 14 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, 205 rūšys paukščių, 8 varliagyvių, 5 roplių, 35 žuvų rūšys ir beveik 5000 rūšių bestuburių. Bestuburiams priskiriami vabzdžiai: vabalai, bitės, musės, drugiai. Taip pat bestuburiams priklauso vėžiagyviai ir moliuskai. Vilniuje gyvena nemažai šikšnosparnių (paveikslėlyje: Vandeninis pelėausis), kurių dažniausiai nematome, kadangi tai yra naktiniai gyvūnai. Daugelis Vilniuje gyvenančių šikšnosparnių rūšių, kitose Europos šalyse, jau išnykusios arba įtrauktos į raudonąsias knygas. Šikšnosparniai nyksta dėl žiemaviečių trikdymo, tad labai svarbu žiemą aptikus šikšnosparnį jo neliesti.
Kita Vilniaus problema – valkataujantys šunys ir katės. Valkataujantys naminiai gyvūnai kelia labai didelę grėsmę paukščiams bei smulkiesiems žinduoliams. Neturėdami kuo maitintis, prieglobsčio netekę augintiniai ima medžioti smulkesnius laukinius gyvūnus. Norint saugoti gamtą bei palaikyti joje pusiausvyrą būtina rūpintis ir savo naminiais gyvūnais. Jei, dėl objektyvių priežasčių, laikyti naminio gyvūno nebegalite, reikėtų jį kam nors padovanoti, tik jokiu būdu neišmesti į gatvę.

    (Rūpinkimės savo globotiniais, nepalikime jų likimo valiai)

Žiemą, esant galimybei, reikėtų pasirūpinti badaujančiais gyvūnais. Nunešti pašaro į parką ar mišką, palesinti paukščius. Lesyklėlę galima pasigaminti iš medžio lentučių ar panaudotų sulčių pakelių. Taip pat labai svarbu atsargiai elgtis su ugnimi, kadangi įsiplieskus gaisrui žūsta nesuskaičiuojama daugybė augalų ir gyvūnų.

Dauguma gyvūnų, apie 80 procentų, gyvena sausumoje. Tuo tarpu, didžiąją dalį vandens gyvūnų galime aptikti jūrose ir vandenynuose, kur vanduo yra sūrus. Mažiau jų gyvena upėse ir ežeruose. Deja dėl taršos, miškų kirtimo ir kitos kenksmingos žmogaus veiklos labai suintensyvėjo gyvūnų rūšių nykimas. Tarptautinės gamtos išsaugojimo asociacijos duomenimis, šiuo metu prie išnykimo ribos atsidūrė beveik 17 000 gyvūnų rūšių. Pasauliniame vandenyje priskaičiuojama apie 230 tūkstančių gyvūnų rūšių ir daugiau kaip 10 tūkstančių augalų rūšių, tačiau manoma, jog jų egzistuoja kur kas daugiau, kadangi didelė dalis vandenynų dar neištyrinėta. Kai kuriuos vandens gyvūnus – krabus, omarus, krevetes, langustus ir kt. žmogus nuo seno vartoja maistui. Japonijoje labai mėgstami kepti patiekalai iš aštuonkojo ir kalmaro mėsos. Italijoje gausiai valgomos austrės, kalmarai ir aštuonkojai. Lietuvoje, nuo seno, dvaruose buvo auginamos ir lig šiolei valgomos vynuoginės sraigės bei Baltijos jūros geldutės. Midijos vėl tampa populiarios tarp delikatesų mėgėjų. Jūros ir vandenynai kasmet teikia žmonijai apie 100 milijonų tonų vandens gyvūnų, kurie naudojami maistui.

(Planeta kupina gyvybės – laiminga planeta)
 

 Oras

Švarus oras yra gyvybiškai reikalingas, tačiau miestuose jis dažniausiai būna smarkiai užterštas. Orą teršia transportas, įvairios gamyklos ir net kasdien mūsų namuose naudojamos buitinės cheminės medžiagos. Užterštas oras kenkia ne tik aplinkai, jis pavojingas ir mūsų pačių sveikatai.

 

(Autotransporto kamščiai miestuose, vienas pagrindinių taršos šaltinių)

Mūsų mieste – Vilniuje, kaip ir daugelyje didelių miestų, viena pagrindinių problemų yra transportas bei jo spūstys. Norint išspręsti šią problemą stengiamasi platinti gatves, statyti aplinkkelius, rengiamos modernios eismo reguliavimo priemonės, įrenginėjami dviračių takai, dviračių stovėjimo vietos. Nors Vilnius tarp didžiųjų Europos miestų yra vienas švariausių, rytų Europos regiono lyderis, tačiau nepaisant to tarša yra didelė. Pagal 2012 metais Jeilio ir Kolumbijos universitetų atliktus tyrimus, Lietuva švariausių pasaulio valstybių reitinge užėmė 17 – liktąją vietą. Visgi nepaisant šio, iš pažiūros, neblogo rezultato, Lietuva buvo priskirta valstybių grupei, kurių padėtis aplinkosaugos srityje nežymiai, tačiau prastėja.
Viena didžiausių šio amžiaus „rykščių“ yra nuolat kintantis ir labai nepastovus klimatas, dideli temperatūrų svyravimai. Vieną dieną galime džiaugtis šiltais ir maloniais orais, kitą dieną žvarbti nuo šalčio.

         (Kylant žemės temperatūrai, klimatas tampa vis nepastovesnis)

Dėl kenksmingos žmogaus veiklos, klimatas šiltėja, prie šio reiškinio labai  stipriai prisidėjo ir mūsų minėtas transportas. Šylant klimatui tirpsta ledynai, kyla vandenynų lygis, nyksta gyvūnai, daugėja audrų, potvynių, sausrų. Norint keisti šią padėtį, kiekvienas galime prisidėti prie gamtos tausojimo bei taršos mažinimo. Pradėti galime nuo labai paprastų dalykų, kurie atneša labai daug naudos gamtai ir mums. Trumpus atstumus reiktų stengtis nueiti pėsčiomis arba nuvažiuoti dviračiu. Toks keliavimo būdas ne tik neteršia aplinkos, tačiau ir stiprina mūsų sveikatą, gerina savijautą, jaučiamės energingesni, linksmesni. Taip pat reikia stengtis daugiau važinėti visuomeniniu transportu. Važiuodami savais automobiliais padidiname išmetamų nuodingų dujų kiekį. Autobuse telpa bent 50 žmonių, tuo tarpu automobilyje daugiausiai 5. Jeigu vis dėlto tenka važiuoti automobiliu, prieš tai reikėtų pasidomėti ar mūsų pažįstami, draugai nevažiuoja ta pačia kryptimi. Tokiu būdu galime prisidėti prie oro taršos mažinimo. Tokią iniciatyvą skatina projektas „Mums pakeliui“ (www.mumspakeliui.lt). Taip pat reikia nepamiršti, jog negalima deginti šiukšlių, senų padangų ir kitokių atliekų – degdamos jos išskiria daug nuodingųjų medžiagų, kurios patenka į orą.

(Stenkis kuo daugiau važiuoti dviračiu ar eiti pėsčiomis, tai sveika ne tik tau, bet ir miestui)

 

Vanduo

Vanduo yra vienas svarbiausių gamtos elementų, be kurio neįmanoma gyvybė. Vandens apvalkalas dengia 71  procentą viso žemės paviršiaus. Jis vadinamas pasauliniu vandenynu. Pasaulinis vandenynas skirstomas į keturias dalis : Didįjį (arba Ramųjį), Indijos, Atlanto ir Arkties vandenynus. Mes paprastai naudojame tik gėlą vandenį, kuris sudaro vos 2,5 procento viso pasaulio vandens, visas likęs vanduo yra sūrus. 70 procentų gėlo vandens atsargų sudaro poliariniai ir kalnų ledynai. Šitaip sukaupto vandens žmogus, deja, dar negali efektyviai įsisavinti. Didžiausios ledynų sankaupos yra Grenlandijoje ir Arktyje. Didžiąją likusio gėlo vandens dalį sudaro požeminis (arba gruntinis) vanduo. Palyginti nedidelė gėlo vandens dalis yra ežeruose, upėse ir dirvožemyje. Vanduo gamtoje nuolat juda, teka. Šį vandens judėjimą mes vadiname apytaka (arba vandens apytakos ratu). Šildomas saulės, vandens telkiniuose esantis vanduo garuoja, garai kyla į orą ir iš jų susiformuoja debesys. Iš šių debesų iškrinta (kadangi žodis „prapliumpa“ pasirodė netinkamas) krituliai. Šio proceso metu dalis vandens vėl sugrįžta į upes, ežerus ir dirvožemį.

 

Nors vandens atsargų turime daug, tačiau vandens apsaugos klausimai šiuo metu yra vieni svarbiausių. Daugelyje pasaulio šalių geriamojo vandens trūksta, tuo tarpu kitose jis eikvojamas veltui. Vanduo labai svarbus gamtos turtas, tačiau dažnai nesusimąstydami jį teršiame. Vandenį teršia pramonė, transportas, žemės ūkis, buitiniai vandenys, kuriuos mes naudojame namuose. Teršdami vandenį rizikuojame pakenkti ne tik sau, tačiau ir ateinančioms kartoms. Vandens tarša yra priešas su kuriuo privalu kovoti. Dėl vandens taršos žūsta vandens paukščiai, žuvys, kita vandens gyvūnija ir augmenija. Jei geriamasis vanduo užterštas cheminėmis medžiagomis, net nuo labai mažų kiekių galima rimtai susirgti. Kai kurios priemaišos gali sukelti netgi vėžį. Azoto druskų perteklius geriamajame vandenyje trukdo deguoniui patekti į audinius, lėtėja vaikų vystymasis, o senyvo amžiaus žmonėms tai sukelia širdies, kraujagyslių, skydliaukės, kvėpavimo takų, inkstų ir kitas ligas. Pasaulinė sveikatos organizacija teigia, jog dėl užteršto geriamojo vandens kasmet miršta apie 5 mln. žmonių. Organinės medžiagos ir trąšos atsidūrusios vandens telkiniuose suintensyvina dumblių augimą, dėl to vandenyje sumažėja deguonies ir žuvys bei kiti vandens gyventojai ima dusti. Šiltas vanduo, iš gamyklų ir elektrinių išleidžiamas į upes ir ežerus, taip pat kenkia, kadangi dėl to vandenyje taip pat sumažėja deguonies.

Dar viena vandens taršos pasekmė yra rūgštieji lietūs. Saulės šildomas ir garuojantis užterštas vanduo suformuoja debesis iš kurių iškrinta lietus. Tiesa šis lietus būna prisotintas rūgščių. Kuomet iškrentančio lietaus rūgštingumas viršija ribas tai daro žalą augalams, gyvūnams ir žmonėms. Pavyzdžiui, per didelis rūgščių kiekis patekęs į vandenį gali pažeisti žuvų žiaunas ir šios žūsta. Nuo rūgščiojo lietaus nukenčia ne tik gyvoji gamta, tačiau ir įvairūs statiniai. Irsta pastatai, kurie pastatyti iš marmuro ir smiltainio, šitaip buvo sunaikinta ne viena istorinė vertybė.

Vilnius gali pasididžiuoti tuo, jog jo vandentiekyje esantis vanduo yra švarus ir tinkamas gerti. Net 80 procentų Vilniaus gyventojų geria požeminį vandenį, o jo kokybė kontroliuojama kiekvieną dieną. Manoma, kad Vilniuje vanduo centralizuotai buvo pradėtas tiekti jau XVI a. Žinomas 1501 metų  Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro raštas, kuriuo vienuoliams domininkonams dovanojamas žemės sklypas ir Vingrių šaltiniai. Manoma, kad jau tuomet buvo pradėtas rengti centralizuotas vandentiekis iš Vingrių šaltinių. Šiuo metu vandenį tiekia UAB „Vilniaus vandenys“, kuri stebi, kad vanduo atitiktų higienos normas. Vilniuje esantis vanduo yra švarus, aukštos kokybės ir tinkamas gerti, tad, daugeliu atvejų, nebūtina pirkti geriamojo vandens plastikiniuose buteliuose. Taip ne tik sutaupom daug pinigų, tačiau ir nedidiname plastiko atliekų kiekio.