Šaltiniai

Šiame puslapyje skaitykite:

Šaltinių vandens kokybė 2016 metais

Šaltinių vandens kokybė 2015 metais

Šaltinių vandens kokybė 2014 metais

Šaltinių vandens kokybė 2012 metais

Šaltinių vandens kokybė 2011 metais

Šaltinių vandens kokybė 2010 metais

Šaltinių vandens kokybės apžvalga 2010 – 2012 metais

Šaltinių vandens kokybės apžvalga 2004 – 2009 metais

Saltiniai_monit

Atsisiust Atsisiųsti žemėlapį (1 MB)

2016 metų duomenys

Manoma, kad gruntinio vandens cheminę būklę geriausiai charakterizuoja šaltiniai, nes jie vandenį surenka iš gerokai didesnio ploto, kuris kartais užima kelis kvadratinius kilometrus. Be to kai kurie Vilniaus šaltiniai yra labai populiarūs tarp gyventojų, kurie, nepaisant higienistų perspėjimų, aktyviai semia jų vandenį. Todėl hidrocheminiai, mikrobiologiniai ir hidrodinaminiai tyrimai dažniausiai buvo atliekami 16 šaltinių, o 2016 metais atlikti keturiolikoje šaltinių. Sereikiškių parko šaltinyje neįmanoma pasemti vandens, nes jis atsivėrė Vilnios dugne, o Vingio parko šaltinis buvo sausas.

Šaltinių vandens kokybė:

  • Remiantis 2016 metų tyrimų rezultatais daugumos šaltinių vandens kokybė išliko pakankamai gera – nei viename nerasta taršos, kuri viršytų cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimus. Vertinant pagal nitratų koncentraciją, kai kurių šaltinių vandenyje vis dar išlieka senosios taršos požymiai. Jų rasta beveik visuose šaltiniuose, o daugiausia tuose, kurie yra miesto centre arba arti jo.
  • Šaltiniuose, kuriuose 2016 metais buvo numatyta tirti specifinius komponentus, nerasta vandenyje žymesnių kiekų sunkiųjų metalų ir halogeninių vandenilių, o taip pat aromatinių, benzino ir dyzelino eilės angliavandenilių.
  • Vertinant šaltinių vandens atskirų cheminių komponentų kaitą 2005-2016 metais, stebima labai nedidelė, bet pakankamai stabili nitratų koncentracijos mažėjimo tendencija. Labiausiai ji išreikšta tuose šaltiniuose, kurie yra miesto centre.
  • Vingrių šaltinyje nuo 2009 metų nitratų kiekis jau nei karto neviršijo 50 mg/l, o ankstesnio monitoringo laikotarpiu (2005-2009 m) vidutinė nitratų koncentracija buvo apie 55,0 mg/l.
  • Daugumoje miesto centre ir arčiau jo esančių šaltinių akivaizdžiai per visą stebėjimų laikotarpį augo chloridų ir natrio kiekis. Tai įtakoja druskos naudojimas sniego tirpinimui gatvėse.
  • 2016 metais iš šaltinių paimtuose visuose vandens bandiniuose rasta koliforminių bakterijų, o tai reiškia, kad šaltinių mikrobiologinė sudėtis 2016 m. spalio 14 d. ir 17 d. buvo bloga.
  • Šaltinių vandens cheminė būklė daugumoje atvejų išlieka pakankamai gera, išskyrus vietas, kur nustatyti chloridų koncentracijų padidėjimai, dėl gatvių barstymo druskomis šaltuoju metų laiku ir kur išlieka padidėjusi nitratų koncentracija, dėl senosios taršos organinėmis medžiagomis, praeityje įtakotos ūkinės veiklos (daržininkystės, lauko tualetų, buitinės kanalizacijos nuotėkių).
  • Mikrobiologinė šaltinių būklė išlieka prasta. Visuose šaltiniuose atskirais stebėjimų periodais nustatyta mikrobiologinė tarša, įtakojama šaltinio aplinkos būklės. Tai rodo, kad į šaltinius patenka gyvūninės kilmės atliekos, fekalijos, kanalizacijos nuotekomis užterštas vanduo ir pan.

Informacija apie mikrobiologinę taršą vandenyje:

Šaltinių vandens cheminė būklė daugumoje atvejų išlieka pakankamai gera, išskyrus vietas, kur nustatyti chloridų koncentracijų padidėjimai, dėl gatvių barstymo druskomis šaltuoju metų laiku ir kur išlieka padidėjusi nitratų koncentracija, dėl senosios taršos organinėmis medžiagomis, praeityje įtakotos ūkinės veiklos (daržininkystės, lauko tualetų, buitinės kanalizacijos nuotėkių). Mikrobiologinė šaltinių būklė išlieka prasta. Visuose šaltiniuose atskirais stebėjimų periodais nustatyta mikrobiologinė tarša, įtakojama šaltinio aplinkos būklės. Tai rodo, kad į šaltinius patenka gyvūninės kilmės atliekos, fekalijos, kanalizacijos nuotekomis užterštas vanduo ir pan. Visų šaltinių vandenį gerti nerekomenduotina – jų vanduo bet kuriuo laiko momentu gali tapti bakteriologiškai visiškai nesaugus.

Atsisiust Atsisiųsti žemėlapį (1,0 MB)

2015 metų duomenys

Gruntinio vandens cheminę būklę geriausiai charakterizuoja šaltiniai, nes jie vandenį surenka iš gerokai didesnio ploto, kuris kartais užima kelis kvadratinius kilometrus. Kai kurie Vilniaus šaltiniai yra labai populiarūs tarp gyventojų, kurie, nepaisant higienistų perspėjimų, aktyviai semia jų vandenį. 2015 m. buvo atlikti tyrimai 14 šaltinių. Daugiausiai vandenį gyventojai semia iš Dvarčionių (postas Nr. 18(7)), Vileišio-Šilo g. (8(9)), pora šaltinių Antakalnyje (24(8) ir 24 (8)2) ir Žvėryno (2(14)) šaltinių.

Tirtuose šaltiniuose nustatyta:

  • Padidėjusi Nitratų koncentracija nustatyta beveik visuose šaltiniuose. Daugiausia nitratų (69,9 mg/l) nustatyta Misionierių šaltinyje, kur iki 1,4 karto viršijo DLK ir RRV, tačiau RV neviršijo.
  • Amonio koncentraciją Vilkpėdės šaltinyje sudarė 0,889 mg/l ir SRV viršijo 1,8 karto, tačiau DLK neviršijo.
  • Permanganato skaičius Vilkpėdės šaltinyje sudarė 13,5 mgO/l ir SRV viršijo 2,7 karto.
  • Eigulių šaltinio vandenyje buvo nustatinėjami halogeninių angliavandenilių kiekiai, kurių dauguma buvo mažesni už metodo nustatymo ribas, o likę taip pat neviršijo nei DLK, nei RRV, nei RV.
  • Šaltinių vandens bandiniuose atlikus sunkiųjų metalų laboratorinius tyrimus nustatyta, kad tirtų mikroelementų kiekiai nei DLK, nei SRV, nei RV neviršijo, išskyrus Eigulių šaltinį Nr. 32, kuriame mangano kiekis (370 μg/l) 7,4 karto viršijo SRV.
  • Daugumos šaltinių vandens mėginiuose nustatyti benzino ir dyzelino, aromatinių angliavandenilių kiekiai buvo mažesni už metodo nustatymo ribas ir nei DLK, nei RRV ir nei RV neviršijo. Benzeno kiekis Vilkpėdės šaltinio vandenyje buvo 1,2 µg/l ir DLK bei RRV viršijo 1,2 karto.
  • Atlikus paimtų vandens bandinių mikrobiologinę analizę nustatyta, kad geriausias vanduo buvo Dvarčionių ir Trinapolio šaltiniuose, kurių vandenį semia miesto gyventojai. Juose nerasta koliforminių bakterijų, žarninių lazdelių ir žarninių enterokokų. Nepaisant to, šių ir visų kitų šaltinių vandenį gerti nerekomenduotina – jų vanduo bet kuriuo laiko momentu gali tapti bakteriologiškai nesaugus
  • Šaltinių vandens gerti nerekomenduotina – jų vandenyje, kartais randama koliforminių bakterijų ir žarninių lazdelių (E. coli).

Sutrumpinimai:

        1. RV pagal Cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimuose (Žin., 2008, Nr. 53-1987, 2013, Nr. 86-4325) nurodytas ribines vertes II-III jautrumo taršai grupių teritorijoms;
  1. SRV ir RRV pagal Lietuvos higienos normos HN 24:2003 Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai (Žin., 2003, Nr. 79-3606 su vėlesniais pakeitimais);
  2. DLK pagal Pavojingų medžiagų išleidimo į požeminį vandenį inventorizavimo ir informacijos rinkimo tvarkos 1 priedą kai apylinkėse požeminis vanduo naudojamas gėrimo ir buities reikmėms (Žin., 2003, Nr. 17-770 su vėlesniais pakeitimais).

Informacija apie mikrobiologinę taršą vandenyje:

Šaltinių vandenyje yra atliekami mikrobiologiniai tyrimai. Jeigu mikroorganizmai yra randami vandenyje, toks vanduo yra nesaugus vartoti ir tokio vandens kokybė neatitinka geriamo vandens higienos normos reikalavimų. Mikrobiologinė tarša parodo, kad vandenyje yra užkrečiamų, infekcinių ligų sukelėjų. Norint pašalinti mikrobiologinę taršą, tokį vandenį reikia virinti. Nors nemaža dalis mikroorganizmų yra randama žmogaus, gyvūnų žarnyne, tačiau aptikus juos vandenyje, tai yra infekcinių ligų sukelėjai. Neretai mikroorganizmai į vandenį patenka kartu su fekalijomis. Toks vanduo yra pavojingas kuomet jo yra paragaujama. Mikroorganizmai gali sukelti tokias ligas kaip vidurių šiltinė, salmoneliozė, dizinterija ir kt.  Išgėrus patogeniniais mikroorganizmais užteršto vandens žmonėms neretai pakyla temperatūra, atsiranda pykinimo jausmas, vėmimas, viduriavimas. Taip pat galima užsikrėsti ir kitomis infekcinėmis ligomis: akių, nosies ertmės, kvėpavimo takų ir pan. Atsiradus simptomams, reikėtų kreiptis į medikus. Ypatingai šie simptomai pavojingi jautrioms gyventojų grupėms t. y. vaikams, vyresnio amžiaus asmenims.

Atsisiust Atsisiųsti žemėlapį (0,9 MB)

2014 metų duomenys

Gruntinio vandens cheminę būklę geriausiai charakterizuoja šaltiniai, nes jie vandenį surenka iš gerokai didesnio ploto, kuris kartais užima kelis kvadratinius kilometrus. Kai kurie Vilniaus šaltiniai yra labai populiarūs tarp gyventojų, kurie, nepaisant higienistų perspėjimų, aktyviai semia jų vandenį. 2014 m. buvo atlikti tyrimai 15 šaltinių, tarp jų gausiai žmonių lankomose (Dvarčionių, Žvėryno, Vileišio-Šilo).

Tirtuose šaltiniuose nustatyta:

  • Didžiausias šaltinių debitas užfiksuotas Ž. Panerių šaltinyje, kur jis buvo didesnis nei anksčiau matuotas vidutinis. Beveik pusėje kitų šaltinių, kur pavyko išmatuoti debitą, jis buvo artimas vidutiniam, o likusiuose – mažesnis nei kada nors matuotas.
  • Pagal bendruosius cheminius rodiklius daugumos šaltinių vandens kokybė išliko pakankamai gera – nei viename nerasta taršos, kuri viršytų cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimus.
  • Vertinant pagal nitratų koncentraciją, kai kurių šaltinių vandenyje vis dar išlieka senosios taršos požymiai. Jų rasta beveik visuose šaltiniuose, o daugiausia tuose, kurie yra miesto centre. Daugiausia nitratų rasta Misionierių šaltinyje (postas Nr. 29), kur iki 1,2 karto viršijo didžiausią leistiną koncentraciją (DLK), jeigu vertinti pagal HN 24:2003
  • Švieži taršos pėdsakai (pagal amonio koncentraciją) išliko Vilkpėdės šaltinyje, kur ataskaitiniu laikotarpiu DLK pagal HN 24:2003 buvo viršyta apie 1,3 karto
  • Organinės medžiagos, vertinant pagal permanganato skaičių, taip pat daugiausia rasta Vilkpėdės šaltinyje. Šis rodiklis iki 1,1 karto viršijo DLK pagal HN 24:2003
  • Išskyrus Antakalnio spalvotąjį šaltinį (postas Nr. 24(8)), kitų šaltinių vandenyje nerasta ištirpusių aromatinių, benzino ir dyzelino eilės angliavandenilių. Antakalnio spalvotojo šaltinio vandenyje nustatyta benzeno koncentracija, kuri apie 1,54 karto viršijo DLK, vertinant pagal Cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimus
  • Šaltinių vandenį gerti nerekomenduotina – jų vanduo bet kuriuo laiko momentu gali tapti bakteriologiškai nesaugus. Net santykinai švariausiame Dvarčionių šaltinyje kartais randama koliforminių bakterijų ir žarninių lazdelių. Daugiausiai pagal visus tirtus mikrobiologinės sudėties komponentus bakteriologiškai užterštas vanduo 2014 m. – Trinapolio šaltinyje (vieta Nr. 24)

Informacija apie mikrobiologinę taršą vandenyje:

Šaltinių vandenyje yra atliekami mikrobiologiniai tyrimai. Jeigu mikroorganizmai yra randami vandenyje, toks vanduo yra nesaugus vartoti ir tokio vandens kokybė neatitinka geriamo vandens higienos normos reikalavimų. Mikrobiologinė tarša parodo, kad vandenyje yra užkrečiamų, infekcinių ligų sukelėjų. Norint pašalinti mikrobiologinę taršą, tokį vandenį reikia virinti. Nors nemaža dalis mikroorganizmų yra randama žmogaus, gyvūnų žarnyne, tačiau aptikus juos vandenyje, tai yra infekcinių ligų sukelėjai. Neretai mikroorganizmai į vandenį patenka kartu su fekalijomis. Toks vanduo yra pavojingas kuomet jo yra paragaujama. Mikroorganizmai gali sukelti tokias ligas kaip vidurių šiltinė, salmoneliozė, dizinterija ir kt.  Išgėrus patogeniniais mikroorganizmais užteršto vandens žmonėms neretai pakyla temperatūra, atsiranda pykinimo jausmas, vėmimas, viduriavimas. Taip pat galima užsikrėsti ir kitomis infekcinėmis ligomis: akių, nosies ertmės, kvėpavimo takų ir pan. Atsiradus simptomams, reikėtų kreiptis į medikus. Ypatingai šie simptomai pavojingi jautrioms gyventojų grupėms t. y. vaikams, vyresnio amžiaus asmenims.

Atsisiust Atsisiųsti žemėlapį (0,3 MB)

2012 metų duomenys

Gruntinio vandens cheminę būklę geriausiai charakterizuoja šaltiniai, nes jie vandenį surenka iš gerokai didesnio ploto, kuris kartais užima kelis kvadratinius kilometrus. Hidrocheminiai, mikrobiologiniai ir hidrodinaminiai tyrimai 2012 metais buvo atlikti 18 šaltinių, iš kurių tarp gyventojų populiariausi yra Dvarčionių (postas Nr. 18(7)), Vileišio-Šilo g. (postas Nr. 8(9)), pora šaltinių Antakalnyje (postai Nr. 24 (8) ir 24(8)2) ir Žvėryno (postas Nr. 2(14)) šaltinis.

Remiantis 2012 metais atliktų monitoringo tyrimų rezultatais, akivaizdu, kad pagal bendruosius cheminius rodiklius daugumos šaltinių vandens kokybė išliko pakankamai gera – nei viename nerasta taršos, kuri viršytų cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimus. Tačiau šaltinių vandenyje vis vien išlieka senosios taršos požymiai, pavyzdžiui, pagal nitratų koncentraciją, jų rasta beveik visuose šaltiniuose, o daugiausia tuose, kurie yra miesto centre.

  • Nitratų daugiausia rasta Misionierių šaltinyje (postas Nr. 29), kur iki 1,5 karto viršijo didžiausią leistiną koncentraciją (DLK) pagal HN 24:2003.
  • Švieži taršos pėdsakai (pagal amonio koncentraciją) tebestebimi Pučkorių ir Vilkpėdės šaltiniuose (3 ir 28 postai). Juose DLK pagal HN 24:2003 ataskaitiniu laikotarpiu buvo viršyta nuo 0,5 iki 26 kartų.

Vertinant šaltinių vandens atskirų cheminių komponentų kaitą laike, stebima labai nedidelė nitratų koncentracijos mažėjimo tendencijaLabiausiai ji išreikšta tuose šaltiniuose, kurie yra miesto centre, pavyzdžiui, Misionierių, Žvėryno ir Vingrių šaltiniuose. Tačiau šiuose šaltiniuose akivaizdžiai auga chloridų ir natrio kiekis. Atokiau nuo miesto centro esančiuose šaltiniuose minėtų cheminių komponentų koncentracija išlieka santykinai stabili.

Visų šaltinių, kuriuose pagal monitoringo programą numatyta tirti specifinius komponentus, 2012 metais vandenyje nerasta žymesnių kiekių sunkiųjų metalų, halogeninių ir daugiaciklių vandenilių. Beveik visuose paimtuose bandiniuose šių taršos medžiagų reikšmės yra mažesnės už jų nustatymo metodų tikslumo ribas. Išskyrus Vilkpėdės šaltinį (postas Nr. 28), kitų vandenyje nerasta ištirpusių aromatinių, benzino ir dyzelino eilės angliavandenilių. Vilkpėdės šaltinio vandenyje 2012 metais nustatyta benzeno koncentracija, kuri apie 2 kartus viršija DLK, vertinant pagal Cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimus ir pagal geriamo vandens reikalavimus HN 24:2003, koncentracija yra viršijama apie 100 kartų.

Vertinant pagal 2012 metų rudenį paimtų vandens bandinių mikrobiologinę analizę, geriausias vanduo buvo labiausiai miesto gyventojų lankomame Dvarčionių šaltinyje (postas Nr. 18(7)).

Remiantis HN 24:2003 „Geriamo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“, šios higienos normos reikalavimai tiesiogiai netaikomi geriamajam vandeniui, kuriuo apsirūpinama individualiai.

Atsisiust  Šaltinių vandens kokybė ir jų kaita 2004 – 2012 m. (0.4 MB)

 

2011 metų duomenys

Hidrocheminiai, mikrobiologiniai ir hidrodinaminiai tyrimai 2011 metais buvo atlikti 16 šaltinių, iš kurių tarp gyventojų populiariausi yra Dvarčionių (postas Nr. 18(7)), Vileišio-Šilo g. (postas Nr. 8(9)), pora šaltinių Antakalnyje (postai Nr. 24 (8) ir 24(8)2) ir Žvėryno (postas Nr. 2(14)) šaltinis.

Remiantis 2011 metais atliktų monitoringo tyrimų rezultatais, akivaizdu, kad pagal bendruosius cheminius rodiklius daugumos šaltinių vandens kokybė išliko pakankamai gera – nei viename nerasta taršos, kuri viršytų cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimus. Tačiau šaltinių vandenyje vis vien išlieka senosios taršos požymiai, pavyzdžiui, pagal nitratų koncentraciją, jų rasta beveik visuose šaltiniuose, o daugiausia tuose, kurie yra miesto centre.

  • Nitratų daugiausia rasta Misionierių šaltinyje (postas Nr. 29), kur iki 1,5 karto viršijo didžiausią leistiną koncentraciją (DLK) pagal HN 24:2003.
  • Švieži taršos pėdsakai (pagal amonio koncentraciją) tebestebimi Pučkorių ir Vilkpėdės šaltiniuose (3 ir 28 postai). Juose DLK pagal HN 24:2003 ataskaitiniu laikotarpiu buvo viršyta nuo 0,5 iki 40 kartų.
  • Organinės medžiagos, vertinant pagal permanganato skaičių, taip pat daugiausia rasta Pučkorių ir Vilkpėdės šaltiniuose (postai 3 ir 28). Šis rodiklis iki 4,7 karto viršijo DLK pagal HN 24:2003.

Vertinant šaltinių vandens atskirų cheminių komponentų kaitą laike, stebima labai nedidelė nitratų koncentracijos mažėjimo tendencijaLabiausiai ji išreikšta tuose šaltiniuose, kurie yra miesto centre, pavyzdžiui, Misionierių, Žvėryno ir Vingrių šaltiniuose. Pastarajame šaltinyje nuo 2009 metų nitratų kiekis nei karto neviršijo 50 mg/l. Tačiau šiuose šaltiniuose akivaizdžiai auga chloridų ir natrio kiekis. Atokiau nuo miesto centro esančiuose šaltiniuose minėtų cheminių komponentų koncentracija išlieka santykinai stabili.

Visų šaltinių, kuriuose pagal monitoringo programą numatyta tirti specifinius komponentus, 2011 metais vandenyje nerasta žymesnių kiekių sunkiųjų metalų, halogeninių ir daugiaciklių vandenilių. Beveik visuose paimtuose bandiniuose šių taršos medžiagų reikšmės yra mažesnės už jų nustatymo metodų tikslumo ribas.

Išskyrus Vilkpėdės šaltinį (postas Nr. 28), kitų vandenyje nerasta ištirpusių aromatinių, benzino ir dyzelino eilės angliavandenilių. Vilkpėdės šaltinio vandenyje 2011 metais nustatyta benzeno koncentracija, kuri apie 6,3 karto viršija DLK, vertinant pagal Cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimus. Šio šaltinio vandenyje taip pat labai daug kitų aromatinių angliavandenilių, o benzino eilės naftos produktų koncentracija tik apie du kartus mažesnė nei ribinė koncentracija, kuri nustatyta Naftos produktais užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimuose (LAND 9-2009).

Vertinant pagal 2011 metų rudenį paimtų vandens bandinių mikrobiologinę analizę, geriausias vanduo buvo labiausiai miesto gyventojų lankomame Dvarčionių šaltinyje (postas Nr. 18(7)). Jame nerasta koliforminių bakterijų, žarninių lazdelių ir žarninių enterokokų, kas visiškai atitiktų geriamo vandens saugos ir kokybės reikalavimus, o taip pat mažiausias kolonijas sudarančių vienetų skaičius. Žvėryno, Šilo, Sluškų slėnio ir Šnipiškių šaltiniuose (postai 12(14), 8(9), 30 ir 31) rasta tik koliforminių lazdelių. Nepaisant to, šių ir kitų šaltinių vandenį gerti nerekomenduotina – jų vanduo bakteriologiškai nesaugus. Daugiausiai bakteriologiškai užterštas vanduo rastas Antakalnio šiauriniame šaltinyje. Visi trys limituojami pagrindiniai „komponentai“ (koliforminės bakterijos, žarninės lazdelės ir žarniniai enterokokai) rasti 9 iš 17 šaltinių, likusiuose – vyrauja koliforminės bakterijos ir žarniniai enterokokai.

Siekiant palyginti šaltinių vandens kokybę su geriamo vandens reikalavimais, ribinėmis vertėmis (HN 24:2003), buvo apskaičiuotas Kvpk, kuris parodo, kiek kartų yra viršijama rodiklio normuojančioji vertė arba, jei ji neviršijama, kokią dalį nuo jos sudaro nustatytoji vertė. Diagrama išskirta į dvi dalis, siekiant pavaizduoti tyrimo rezultatus: pirmasis – pavasario ir antrasis – rudens. Palyginimas atliktas šiems komponentams:

  • Chloras (Cl),
  • Nitratai (NO3),
  • Natris (Na),
  • Amonis (NH4, grafikuose – NH4),
  • Savitasis elektrinis laidis (SEL),
  • Permanganato indeksas (PI)

Remiantis paskutiniaisiais HN 24:2003 „Geriamo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ pakeitimais, šios higienos normos reikalavimai tiesiogiai netaikomi geriamajam vandeniui, kuriuo apsirūpinama individualiai.

Atsisiust  Šaltinių vandens kokybė ir jų kaita 2004 – 2011 m. (0.4 MB)

 

2010 metų duomenys

UAB „DGE Baltic Soil and Environment“ vykdė Vilniaus miesto savivaldybės požeminio vandens monitoringą 2010 metais, šis monitoringas vykdomas pagal UAB „Vilniaus hidrogeologija“ parengtą monitoringo programą 2010–2012 metams.

Vilniaus mieste 2010 metais buvo tirta 15 šaltinių. Kai kurie Vilniaus šaltiniai yra labai populiarūs tarp gyventojų, nepaisančių higienistų perspėjimų ir mielai naudojančių jų vandenį gėrimui. Gyventojų populiariausi yra Dvarčionių (postas Nr. 18(7)), Vileišio-Šilo g. (8(9)), pora šaltinių Antakalnyje (24 (8) ir 24(8)2) ir Žvėryno (2(14)) šaltinis.

Pagal bendruosius cheminius rodiklius daugumos šaltinių vandens kokybė yra pakankamai gera – nei viename nerasta taršos, kuri viršytų cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimus. Senosios taršos požymių (pagal nitratų koncentraciją) rasta beveik visuose šaltiniuose, o daugiausia tuose, kurie yra miesto centre.

Nitratų daugiausia rasta Misionierių šaltinyje (postas Nr. 29), kur iki 1,6 karto viršijo didžiausią leistiną koncentraciją. Šviežios taršos pėdsakų (pagal amonio koncentraciją) rasta Pučkorių ir Vilkpėdės šaltiniuose (3 ir 28 postai). Juose DLK pagal HN 24:2003 buvo viršyta vidutiniškai 2,7 karto. Organinės medžiagos, vertinant pagal permanganato skaičių, daugiausia rasta Bukčių ir Vilkpėdės, Pučkorių šaltiniuose (postai 26 ir 28, 3).

  • Chloras (Cl),
  • Nitratai (NO3),
  • Natris (Na),
  • Amonis (NH4, grafikuose – NH4),
  • Savitasis elektrinis laidis (SEL),
  • Permanganato indeksas (PI)

Kvpk vertės Vilniaus miesto šaltiniuose 2010 metais.

Diagramoje pavaizduota Kvpk, kiek kartų yra viršijama rodiklio normuojančioji vertė (stulpeliai daugiau už vienetą) arba, jei ji neviršijama, kokią dalį nuo jos sudaro nustatytoji vertė.

Visų šaltinių, kuriuose pagal monitoringo programą numatyta tirti specifinius komponentus, 2010 metais vandenyje nerasta didelių kiekų sunkiųjų metalų, halogeninių ir daugiaciklių vandenilių. Beveik visuose paimtuose bandiniuose šių taršos medžiagų reikšmės yra mažesnės už jų nustatymo metodų tikslumo ribas. Išskyrus Vilkpėdės šaltinį (postas Nr. 28), kitų vandenyje nerasta ištirpusių aromatinių, benzino ir dyzelino eilės angliavandenilių. Vilkpėdės šaltinio vandenyje 2010 metais nustatyta benzeno koncentracija, kuri 4,1 karto viršija DLK, o etil-benzenas – iki 1,3 DLK, vertinant pagal cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimus. Šio šaltinio vandenyje taip pat labai daug kitų aromatinių angliavandenilių, o benzino eilės naftos produktų koncentracija yra labai artima ribinei koncentracijai, kuri nustatyta Naftos produktais užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimuose (LAND 9-2009).

Vertinant šaltinius pagal jų mikrobiologinę būklę, 2010 metų pabaigoje geriausias vanduo buvo Žvėryno, Sereikiškių, Bukčių ir Vingio šaltiniuose (postai 12(14), 20(10), 26 ir 4(11)). Šių šaltinių vandenyje nerasta koliforminių bakterijų, žarninių lazdelių ir žarninių enterokokų, kas visiškai atitiktų geriamo vandens saugos ir kokybės reikalavimus. Kitų šaltinių vandenį gerti nerekomenduotina – jų vanduo bakteriologiškai nesaugus. Visi trys limituojami pagrindiniai „komponentai“ (koliforminės bakterijos, žarninės lazdelės ir žarniniai enterokokai) rasti Vilkpėdės ir Misionierių šaltiniuose, likusiuose nepaminėtuose šaltiniuose – vyrauja vienos kurios nors mikrobinės taršos rūšis. Daugiausiai bakteriologiškai užterštas vanduo rastas abejuose Antakalnio šaltiniuose.

Apskritai vertinant pagal bendruosius vandens rodiklius, abiejų Antakalnio šaltinių vanduo yra beveik identiškas, tik šiauriau esančiame šaltinyje rasta apie 1,6 kartus mažesnė chloridų ir natrio koncentracija. Pagal mikrobiologinę sudėtį pietinis šaltinis yra mažiau užterštas nei šiaurinis. ChDS ir permanganato skaičiaus santykis, kuris yra abiejuose šaltiniuose mažesnis už 4, rodo tik senosios taršos poveikį.

Atsisiust  Šaltinių vandens kokybė ir jų kaita 2004 – 2010 m. (0.4 MB)

 

2010 – 2012 metų šaltinių vandens kokybės apžvalga

  1. Daugumos šaltinių vandens kokybė pakankamai gera – nei viename nerasta taršos, kuri viršytų cheminėmis medžiagomis užterštų teritorijų tvarkymo aplinkos apsaugos reikalavimus.
  2. Nors stebima nedidelė nitratų koncentracijos mažėjimo tendencija, senosios taršos požymių išlieka beveik visuose šaltiniuose, daugiausia tuose, kurie yra miesto centre. Daugiausia nitratų rasta Misionierių šaltinyje (postas Nr. 29), kur iki 1,5 karto viršijo didžiausią leistiną koncentraciją (DLK), vertinant pagal HN 24:2003.
  3. Šviežios taršos pėdsakų (pagal amonio koncentraciją) nuolatos randama Pučkorių ir Vilkpėdės šaltiniuose (3 ir 28 postai). Juose ataskaitiniu laikotarpiu DLK pagal HN 24:2003 buvo viršyta nuo 0,5 iki 40 kartų.
  4. Organinės medžiagos (vertinant pagal permanganato skaičių), rasta Pučkorių ir Vilkpėdės šaltiniuose (postai 3 ir 28). Šis rodiklis iki 5,3 karto viršijo DLK pagal HN 24:2003.
  5. Centre esančiuose šaltiniuose didėja chloridų ir natrio kiekisKoncentracijos didėja: Misionierių, Žvėryno, Sereikiškių ir Antakalnio „Spalvotuose“ šaltiniuose.
  6. Šaltinių vandenyje nerasta žymesnių kiekų sunkiųjų metalų, halogeninių ir daugiaciklių vandenilių.
  7. Vilkpėdės šaltinyje (postas Nr. 28) rasta naftos produktų (ištirpusių aromatinių, benzino ir dyzelino eilės angliavandenilių).
  8. Net santykinai švariausiame Dvarčionių šaltinyje kartais randama koliforminių bakterijų ir žarninių lazdelių - šaltinių vanduo nėra saugus vartoti.
  9. Beveik visuose šaltiniuose, išskyrus Žvėryno, per ataskaitinį monitoringo laikotarpį aptikta žarninių lazdelių E. coli, kurios parodo taršą fekalijomis.

Atsisiust  Šaltinių vandens kokybė ir jų kaita 2004 – 2012 m. (0.4 MB)

Atsisiust  Šaltinių vandens kokybė ir jų kaita 2004 – 2011 m. (0.4 MB)

Atsisiust  Šaltinių vandens kokybė ir jų kaita 2004 – 2010 m. (0.4 MB)

 

2004–2009 metų duomenys

Vilniaus miesto savivaldybės šaltinių vandens būklė ir jos kaita

Pateikiami pagrindiniai 2004–2009 metų Vilniaus miesto savivaldybės šaltinių vandens kokybės ir jos kaitos vertinimo rezultatai, gauti remiantis UAB „VILNIAUS HIDROGEOLOGIJA” pagal 2007-2009 m. programą 2009 m. paruoštos požeminio vandens kokybės vertinimo baigiamosios ataskaitos „Vilniaus miesto savivaldybės požeminio vandens monitoringas pagal 2007-2009 m. programą“ duomenimis ir apibendrinimais.

Laikotarpyje 2004-2009 m. buvo tiriamas 14 šaltinių vanduo. Devyni iš jų (Bukčių, Dvarčionių, Sereikiškių, Šilo, Trinapolio, Vilkpėdės, Vingio, Vingrių ir Žvėryno) tirti 6 metus (2004-2009 m.), likusieji penki (Antakalnio, Misijonierių, Pūčkorių, Santariškių ir Žemųjų Panerių) – tik 5 metus (2005-2009 m.).

 Atsisiųsti šaltinių išsidėstymo vietų schemą (346 KB)

Šaltinių vandens kokybė apibūdinama vandens cheminių ar fizikinių savybių rodiklius gretinant su lietuvos higienos normose ar kituose normatyviniuose aktuose teikiamomis rodiklių normuojančiomis vertėmis. Monitoringo vykdytojai ataskaitoje „Vilniaus miesto savivaldybės požeminio vandens monitoringas“ pateikiamų analičių vertes gretina su Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 nurodytomis normuojančiomis vertėmis, o joje nesant šių verčių, – su Lietuvos higienos normoje HN 48:2001 ar kitur esančiomis. Šiame apibendrinime remiamasi monitoringo vykdytojų pasirinktomis vertėmis, siekiant palyginamumo tarp ataskaitos ir Interneto vartotojams paruošto apibendrinimo.

Vilniaus miesto savivaldybės šaltinių vandens kokybė

Šaltinių vandens kokybė yra įvertinta 6 metų bėgyje (2004-2009 m.) aptiktąsias maksimalias cheminių ir fizikinių komponenčių vertes palyginant su normuojančiomis reikšmėmis.

Kokybės apibendrinime, siekiant palyginamumo, yra pateikiami tik tie rodikliai, kurie 6 metų (penkiems šaltiniams – 5 metų) bėgyje bent vieną kartą buvo tiriami visuose šuliniuose ir yra aktualūs. Rodiklis buvo laikomas aktualiu, jei bent vieną kartą buvo viršyta pusė (50%) jo normuojančios vertės, pateiktos HN 24:2003 ar HN 48:2001, kitaip tariant, jei rodiklio maksimali vertė per 6 metus viršijo pusę normuojančios vertės. Šias sąlygas tenkina 7 rodikliai:

  • Chloras (Cl),
  • Natris (Na),
  • Savitasis elektrinis laidis (SEL),
  • Nitratai (NO3, grafikuose – NO3),
  • Amonis (NH4, grafikuose – NH4),
  • Permanganato indeksas (PI),
  • Sintetinės paviršiaus aktyviosios medžiagos (detergentai) (SPAM).

Sulfatai pasirodė neaktualūs.

Vandens kokybės pažeidimo koeficientų KVKP maksimalios vertės 2004-2009 metais yra parodytos diagramoje.

 Vilniaus miesto savivaldybės šaltinių vandens kokybės diagrama

Maksimalios vandens kokybės pažeidimo koeficientų KVKP vertės Vilniaus miesto savivaldybės šaltiniuose 2004-2009 metais

Parodyta, kiek kartų yra viršijama rodiklio normuojančioji vertėarba, jei ji neviršijama, kokią dalį nuo jos sudaro nustatytoji vertė (kaip arti ji yra prie normuojančios ribinės reikšmės). Santrumpos: Cl – chloras, Na – natris, SEL – savitasis elektrinis laidis, NO3 – nitratai, NH4 – amonis, PI – permanganato indeksas, SPAM – sintetinės paviršiaus aktyviosios medžiagos (detergentai).

Vilniaus miesto savivaldybės šaltinių vandens būklės kaita

Vandens kokybė jos kaitos analizei vertinta pagal vandens kokybės kompleksinius ir monokomponentinius rodiklius.

Skaičiuojant vandens kokybės kompleksinius rodiklius, siekiant jų verčių palyginamumo įvairiose tyrimų vietose skirtingais metais, buvo sumuojami tik rodiklių, kurie nustatyti kiekvienais metais (nuo 2004 m. iki 2009 m. arba nuo 2005 m. iki 2009 m.) ir kurie yra aktualūs, vandens kokybės pažeidimo koeficientų maksimalias vertes atitinkantys balai. Rodiklis buvo laikomas aktualiu, jei jo maksimali vertė per tyrimų laikotarpį viršijo 50% normuojančios vertės. Vandens kokybės kompleksiniai rodikliai skaičiuoti pagal šiuos 5 matuotus rodiklius:

  • Chloras (Cl),
  • Natris (Na),
  • Nitratai (NO3, grafikuose – NO3),
  • Amonis (NH4, grafikuose – NH4),
  • Permanganato indeksas (PI).

Pirmieji 2 yra bendrieji, likusieji 3 – biogeniniai. SPAM ir SEL kai kuriuose šaltiniuose nustatyti ne kiekvienais metais, o sulfatai pasirodė neaktualūs.

Vandens kokybės kaitai analizuoti kompleksiniai rodikliai skaičiuoti tiek atskiroms tyrimų vietoms, tiek ir visai jų grupei. Pirmuoju atveju buvo skaičiuojami metų suminiai maksimalūs vandens kokybės pažeidimo rodikliai RSV, o antruoju atveju – metų normuoti suminiai maksimalūs vandens kokybės pažeidimo rodikliai. Visi jie rodo vandens bendrą kokybę ir vaizduojami atitinkamose diagramose.

Vandens kokybės monokomponentinių rodiklių dabartinės kaitos tendencijos tirtos, lyginant paskutiniojo periodo (2009 m.) ir ankstesniojo periodo (2004-2008 m.) rodiklių vidurkius ir skaičiuojant vidurkių kaitos koeficientus Kkvid, taip pat lyginant paskutiniojo periodo (2009 m.) ir ankstesniojo periodo (2004-2008 m.) maksimumus ir skaičiuojant maksimumų kaitoskoeficientus Kkmax. Juos galima buvo suskaičiuoti tik tiems 8 rodikliams, kurie tirti abiejų periodų metu:

  • Chloras (Cl),
  • Sulfatai (SO4, grafikuose – SO4),
  • Natris (Na),
  • Savitasis elektrinis laidis (SEL),
  • Nitratai (NO3, grafikuose – NO3),
  • Amonis (NH4, grafikuose – NH4),
  • Permanganato indeksas (PI),
  • Sintetinės paviršiaus aktyviosios medžiagos (detergentai) (SPAM).

Šių rodiklių dabartinės kaitos bendrosios tendencijos vaizduojamos diagramose.

Vilniaus miesto savivaldybės šaltinių vandens bendros kokybės kaitos tyrimų vietose diagrama

Vilniaus miesto savivaldybės šatinių vandens bendros kokybės kaita tyrimų vietose

Apibendrinimas

Pagal 6 metų duomenis iš visų šaltinių blogiausia bendra vandens kokybė buvo 2004-2005 m. Vilkpėdės šaltinyje, tačiau nuo 2006 m. ji pradėjo gerėti ir ypač pagerėjo per 2007, 2008 ir 2009 m. Bloga buvo ir Vingrių, Misionierių, Pūčkorių ir Santariškių šaltinių bendra vandens būklė, ypač 2005 m. Nors vėliau ji pradėjo gerėti, bet atskirais metais stebimas būklės pablogėjimas: Vingrių šaltinyje – 2008-2009 m., Misionierių – 2007 m, Santariškių – 2008 m., o Pūčkorių – 2009 m. Bukčių šaltinyje vandens bendra kokybė kiek geresnė, išskyrus 2006 m., kai ji buvo blogiausia. Nors 2007 m. ji pagerėjo, bet 2008-2009 m. kiek pablogėjo. Geriausia vandens bendra kokybė buvo Žvėryno ir Antakalnio šaltiniuose, be to, ten ji buvo stabili. Panaši gera vandens bendra būklė 2004-2007 m. buvo ir Dvarčionių, Žemųjų Panerių ir Sereikiškių šaltiniuose, tačiau 2008 m. ji pablogėjo, ypač pastebimai Sereikiškių šaltinyje. Nebloga yra Šilo, Trinapolio ir Vingio šaltinių vandens bendra būklė, tačiau jei Šilo šaltinyje ji stabili, tai kituose dviejuose šaltiniuose labiau svyruojanti su pablogėjimu 2005 m. ir 2008 m.

Vilniaus miesto savivaldybės šaltinių vandens bendros kokybės kaitos apibendrinimo diagrama

Vilniaus miesto savivaldybės šaltinių vandens bendros kokybės kaita tyrimų vietų grupėse ir visose tyrimų vietose

Apibendrinimas:

Abiejose tyrimų vietų grupėse ir visuose šaltiniuose stebimos analogiškos tendencijos: blogiausia vandens bendra kokybė 2005 m., pagerėjimas 2006 m. ir 2007 m., pablogėjimas 2008 m. ir vėl pagerėjimas 2009 m. Pirmoje grupėje (9 šaltiniai) 2004 m. vandens bendra kokybė buvo geresnė nei 2005 m. Kiekvienais metais lyginant dviejų šaltinių grupių vandens bendrą kokybę, matyti, kad 2005 m., 2007 m. ir 2009 m. ji buvo blogesnė antroje grupėje (5 šaltiniai), o 2006 m. ir 2008 m. – pirmoje grupėje (9 šaltiniai).

Vilniaus miesto savivaldybės šaltinių vandens kokybės monokomponentinių rodiklių dabartinių pokyčių diagramos

Vilniaus miesto savivaldybės šulinių vandens kokybės monokomponentinių rodiklių pokyčiai 2009 m.

Santrumpos: Cl – chloras, SO4 – sulfatai, Na – natris, SEL – savitasis elektrinis laidis, NO3 – nitratai, NH4 – amonis, PI –permanganato indeksas, SPAM – sintetinės paviršiaus aktyviosios medžiagos (detergentai).

Apibendrinimas

Tiek vidurkių kaitos koeficientai, tiek maksimumų kaitos koeficientai rodo, kad visų rodiklių sumažėjo Vilkpėdės šaltinyje. Pagal abiejų tipų koeficientus matyti biogeninių rodiklių (NO3, NH4, PI) ir SPAM mažėjimo tendencija daugelyje šaltinių. Vis tik kai kuriuose šaltiniuose jų vidurkių kaitos koeficientai išaugo daugiau nei 1,5 karto: NO3 – Trinapolio, NH4 – Sereikiškių ir Pūčkorių, PI – Dvarčionių šaltinyje, o SPAM – Pūčkorių, Sereikiškių, Dvarčionių ir Santariškių. Daugelio bendrųjų rodiklių (Cl, Na, SO4) kiekiai sumažėjo Pūčkorių šaltinyje, tačiau kai kuriuose šaltiniuose jų vidurkių kaitos koeficientai išaugo daugiau nei 1,5 karto: Cl ir Na – Vingio, SO4 – Žemųjų Panerių. Nors daugumoje šaltinių SEL vidurkių kaitos koeficientai išaugo, tačiau labai nežymiai.