Varliagyviai

Šiame puslapyje skaitykite: 

Varliagyviai Vilniaus mieste

Pagrindinės grėsmės ir apsaugos priemonės

Varliagyviai saugomose ir nesaugomose teritorijose

 

Skiauterėtojo tritono būklė Vilniaus apylinkėse vertinama tarp geros ir patenkinamos. Vilniaus savivaldybės ribose daug įvairių vandens telkinių, kur gyvena ar gali įsikurti šis varliagyvis. Viena natūraliausių ir mažiausiai kintančių skiauterėtojo tritono gyvenamų vietų – aukštapelkinis ežerėlis Ežerėlių geomorfologiniame draustinyje, tačiau jis yra palyginti nedidelio ploto ir izoliuotas nuo kitų vandens telkinių, tad esant atsitiktinei taršai ši populiacijos dalis gali būti sunaikinta. 2013-2015 m. monitoringo metu skiauterėtasis tritonas buvo randamas aukštapelkiniame ežerėlyje kiekvienais metais (2016 m. šiame taške buvo atliekamas valstybinis monitoringas, kurį vykdė Verkių ir Pavilnių RP specialistai, jo metu skiauterėtasis tritonas buvo aptiktas sausumoje). Ežerėlį supančioje šlapžemėje 2014-2015 m. dėl bebrų veiklos buvo susiformavusios vandens „akutės“, kuriuose taip pat buvo aptinkami skiauterėtieji tritonai, bet po sausringų 2015 m. jos išdžiūvo. Siekiant apsaugoti šią populiaciją reikia saugoti teritoriją nuo taršos, nevykdyti jokių sausinimo darbų, palikti ją esamoje natūralioje būklėje.

Kita svarbi buveinė, kurioje tritonai stebimi nuo 2000 m. – iškastinis tvenkinys prie Gulbinėlių gatvės, Also ežero, ši vieta labai teršiama buitinėmis atliekomis. Šios buveinės privalumas – nėra žuvų ir laikas nuo laiko ji išdžiūna. Labai gausi populiacija (didžiausias pagautų individų skaičius 44 individai 2014 m.) skiauterėtųjų tritonų stebėta 2005, 2013-2016 m. monitoringo metu. Pastarojo dešimtmečio stebėjimai rodo vis dar didelį tritono gausumą šiame stebėjimo taške, bet buveinės būklė blogėja ir ne tik dėl antropogeninės taršos, bet ir dėl natūralios sukcesijos: krūmai apauga pakrantes, vandens telkinys senka, dumblėja dugnas, 2000-2008 m. stebėjimų metu buveinę sudarė dviejų balų kompleksas, pastaraisiais metais mažesnysis vandens telkinys pilnai užžėlė. Planuojama šioje buveinėje vykdyti skiauterėtojo tritono rūšies apsaugos planą, numatyti būklės gerinimo darbai.

2016 m. aptikta nauja skiauterėtojo tritono radavietė netoli Dvarčionių, kurios būklė tai pat nėra gera, vandens telkinys dumblėja, užauga krūmais, šalia nerštavietės yra judrus kelias, nuo kurio patenka teršalai, išropoję į sausumą varliagyviai gali patekti po automobilių ratais.

Dėl rekreacinio krūvio Vilniaus mieste ir apylinkėse, buveinių fragmentacijos ir taršos skiauterėtasis tritonas išliks reta ir reikalaujančia pastovios stebėsenos ir apsaugos priemonių rūšimi. Šios rūšies apsaugai labai svarbu išsaugoti net mažiausius vandens telkinius fiziškai bei nuo taršos, nes tik tokie yra optimalūs jiems vystytis.

 

Raudonpilvė kūmutė pastaruoju metu gausiausiai randama žmonių veiklos pasėkoje atsiradusiose buveinėse – įvairios paskirties tvenkiniuose, patvankose ar melioracijos grioviuose. Mūrinės Vokės apylinkėse ir Trakų Vokės tvenkiniai yra labai svarbūs kūmutės apsaugai Vilniaus regiono mastu. Mūrinės Vokės apylinkėse daugėja užstatytų plotų, izoliuojamos ar net sunaikinamos nedidelės balutės, kūdros, tai taip pat neigiamai veikia kūmutės būklę. Nedidelių balų, kuriose buvo girdimos kūmutės 2005-2010 m. šiuo metu nebeliko. Raudonpilvės kūmutės gyvybinga populiacija išliko kanale, kurį supa šlapia pieva, čia jos stebėtos 2015 ir 2016 m. 2014 m. šioje vietoje kūmutės neaptiktos, tam įtakos galėjo turėti blogai parinktas stebėjimo laikas ir netinkamos oro sąlygos.

Trakų Vokėje, nors buveinę sudaro visas kompleksas didelių tvenkinių sujungtų tarpusavyje, tačiau kūmutės sutinkamos seklesnėse pakraščiuose, tarp vandens augalų. 2013-2014 m. čia monitoringas nevykdytas, 2015 iš viso girdėta apie 60 individų balsai (susumavus kelių pakartojimų duomenis), 2016 m. atliktas vienas pakartojimas girdėta 6 individų balsai, šie svyravimai nerodo populiacijos nykimo, yra natūralus stebimo aktyvumo svyravimai. Tvenkiniuose yra žuvų, tai stiprus limituojantis kūmučių gausumą faktorius, Jei ateityje bus sumanyta reguliuoti vandens lygį, papildomai įveisti žuvų ar kitaip pertvarkyti šį tvenkinių kompleksą gali būti sunaikinta visa čia gyvenanti nelabai gausi populiacija.

Pastebėta, kad vandens kokybė gal ir yra svarbi, bet vizualiai nėra lemiamas veiksnys įtakojantis arealo mažėjimą. Suaugusios kūmutės ne kartą buvo stebėtos net labai užterštose organinėmis atliekomis buveinėse. Tačiau nėra įrodyta, kad tose buveinėse jos ir veisėsi. Atsižvelgiant į bendras raudonpilvės kūmutės dabartinę būklę ir stebimas tendencijas, tikėtina, kad perspektyvoje kūmučių populiacija mažės kaip ir jos paplitimo ribos šalyje.

Raudonpilvių kūmučių plitimą ir išgyvenimą riboja Vilniaus apylinkių plėtra, kurios metu sunaikinamos ar stipriai suskaldomos, apribojamos (keliais, statiniais) kūmučių buveinės. Raudonpilvės kūmutės paplitę tik pietiniame Vilniaus savivaldybės pakraštyje. Šios rūšies arealo siaurėjimas ir paplitimas tik antropogenizuotose buveinėse riboja apsaugos galimybes, kadangi tvenkiniai gali būti tvarkomi ir taip sunaikinama tinkama buveinė.

 

 

Varliagyviai Vilniaus mieste

Pagrindinės ir svarbiausios buveinės varliagyviams yra susijusios su vandens telkiniais – kūdromis, tvenkiniais, upių senvagėmis, miško balomis ir kita. Pagrindinės sąlygos reikalingos užtikrinti varliagyvių populiacijų gausumą ir gyvybingumą yra tinkamų nerštaviečių buvimas, žiemavietės (sausumos ir vandens), vasaros maitinimosi teritorijų kokybė ir maistas. Pagrindiniais Vilniaus miesto varliagyviai – paprastasis ir skiauterėtasis tritonas, česnakės, pilkoji ir žalioji rupūžė.

Vilniaus mieste varliagyvių gausiausia priemiesčių miškuose, pievose (ypač drėgnesnėse krūmuotose), kolektyvinių sodų teritorijose, vandens telkinių pakrantėse. Miesto urbanizuotoje dalyje varliagyviai praktiškai nesutinkami. Nors jų dar galima rasti ir Šeškinės parke, Karoliniškes – Pilaitę jungiančiame miško masyve ir Salotės paežerėse, Šnipiškės vandens telkiniuose, „Siemens“ arenos kaimynystėje esančiuose vandens telkiniuose, kurie šiuo metu yra ypač blogoje būsenoje (tarša, žmonių srautai, fragmentuota sausumos buveinė). Vingio parkas yra išsidėstęs pačiame miesto centre, tačiau šioje didelėje teritorijoje yra sąlygos varliagyviams veistis ir pasklisti po teritoriją vasaros metu. Didžiausia varliagyvių įvairove pasižymi Vilniaus pakraščiai – kolektyviniai sodai, miškai ir vandens telkinių pakrantės. Vertingiausios yra teritorijos kuo mažiau betono danga ar statiniais, su dideliu tinklu natūralių vandens telkinukų. Tokius kriterijus atitinka Kairėnų Dvarčionių – Turniškių teritorija. 

Rūšis

Gausumas

Buveinės ir sutikimo vietos

Grėsmės

Skiauterėtasis tritonas Reta saugoma rūšis šalies ir Europos mastu Žinomos kelios radvietės Ežerėlių geomorfologiniame draustinyje ir jo apylinkėse. Gausi populiacija, svarbi Lietuvai Nerštaviečių tarša, vandens telkinių įžuvinimas yra vienos pagrindinių grėsmių. Taip pat sausumos buveinių fragmentacija ir transformacija.
Pievinė varlė Gausiausia varliagyvių rūšis Dažna kolektyviniuose soduose, paežerėse, paupiuose, drėgnose pamiškėse, raistuose Vandens telkinių nerštaviečių tarša, tvenkinukų užpylimas, krantų įtvirtinimas. Daug varliagyvių žūva pavasarinių migracijų metu ant kelių.
Smailiasnukė varlė Gausi rūšis, tinkamose buveinėse Aptinkama paežerėse, žemapelkėse, raistuose Vandens telkinių nerštaviečių tarša, tvenkinukų užpylimas, krantų įtvirtinimas. Daug varliagyvių žūva pavasarinių migracijų metu ant kelių.
Didžioji kūdrinė varlė Vidutinio gausumo rūšis Aptinkama didesniuose, pastoviuose vandens telkiniuose miesto pakraščiuose Vandens telkinių tarša
Pilkoji rupūžė Gausi rūšis Aptinkama miškuose, kapinėse, soduose, parkuose Nerštaviečių tarša, daug varliagyvių žūva pavasarinių migracijų metu. Taip pat žalingą poveikį daro cheminių medžiagų naudojimas kolektyviniuose soduose.
Paprastasis tritonas Trūksta duomenų Sutinkamas nedideliuose, gerai įšylančiuose vandens tekinukuose Eutrofikacija, vandens tarša, sausumos buveinių fragmentacija
Česnakė Reta rūšis, sutinkama Vilniaus r., netoli miesto ribų Žinomos radvietės Nemenčinės miškuose ir Avižienių apylinkėse, tikėtinos radvietės Kairėnuose Nerštaviečių tarša, buveinių užaugimas, asfaltavimas, betonavimas

Skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus) Lietuvoje saugomas nuo 1991 m. Rūšis įtraukta į Berno konvencijos II priedą ir ES Buveinių direktyvos II, IV priedą, Vilniuje randama Verkių regioniniame parke, yra duomenų apie radvietę Turniškėse. Verkių RP Ežerėlių geomorfologinis draustinis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-302, 2005 06 15 įtrauktas į vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą. Ši teritorija išskirta skiauterėtojo tritono apsaugai. 2005 m. Verkių miške buvo rasta nauja skiauterėtųjų tritonų radvietė. Čia varliagyviai neršia, yra sąlygos jų vasaros ir žiemos slėptuvėms. Tame pačiame vandens telkinyje gyvena ir veisiasi ir paprastasis tritonas. Rasta populiacija gausi ir turi svarbią reikšmę visos Lietuvos mastu. Šiuo metu teritorijos būklė gera, didžiausią grėsmę kelia keliukas, einantis šalia buveinės. Tačiau bet koks teritorijos pasikeitimas gali atnešti nepataisomą žalą šiam gyvūnui (statybos, vandens telkinio hidrologinio režimo pakeitimas, žuvų įveisimas ir pan.).

Raudonpilvė kumūtė (Bombina bombina) sutinkama Vilniaus apylinkėse Kalniškėse, Mūrinėje Vokėje, Trakų Vokėje, senesnių tyrimų duomenimis rasta ir Verkių RP.

Žalioji rupūžė (Bufo viridis) sutinkama Pilaitės apylinkėse, Juodšiliuose.

 

Pagrindinės grėsmės ir apsaugos priemonės

Pagrindinės grėsmės varliagyviams yra nerštaviečių užteršimas, sunaikinimas (nusausinimas, išgilinimas, užpylimas), natūrali eutrofikacija. Didelį pavojų kelia ir žalą populiacijos gausumui padaro autotransporto srautai varliagyvių (rudųjų varlių, rupūžių) pavasarinės migracijos keliuose. Varliagyvių plitimui pagrindinė grėsmė yra buveinių fragmentacija. Mažose populiacijos grėsmė yra ir vandens paukščių gausa. Pagrindinė grėsme skiauterėtiesiems tritonams – nerštaviečių tarša ir žuvų įveisimas.

Apsaugos priemonės - nerštaviečių apsauga nuo taršos, naujų nerštaviečių įkūrimas. Retų rūšių subpopuliacijų radviečių apsauga pagal konkrečios rūšies apsaugos reglamento reikalavimus. Svarbi varliagyvių apsaugos priemonė – dirbtinių užvarų ir pralaidų įrengimas varliagyvių migracijų keliuose. Įrengiant naujus vandens telkinius reikia, kad pietinis krantas butų nuožulnus tolygiai gilėjantis, kad vandens telkinyje būtų ir seklesnių ir gilesnių zonų, zonų su vandens augalais, pakrantės turi būti kuo natūralesnės. Užsienio praktikoje varliagyvių apsaugai ir tuo pat metu vairuotojų saugumui įrengiamos apsauginės tvorelės, tuneliai po keliu, statomi įspėjamieji ženklai vairuotojams.

 

Varliagyviai saugomose ir nesaugomose teritorijose

BAST ribose sutinkama pievinė varlė (Rana temporaria), smailiasnukė varlė (Rana arvalis), paprastasis tritonas (Triturus vulgaris), skiauterėtasis tritonas (Triturus cristatus), pilkoji rupūžė (Bufo bufo), žalioji rupūžė (Bufo viridis). Visos minėtos rūšys yra gausios BAST teritorijoje, išskyrus žaliąją rupūžę.

Verkių regioniniame parke vandens telkiniuose ir jų pakrantėse gyvena 11 varliagyvių rūšių, iš kurių 3 (kūmutė, nendrinė rupūžė ir skiauterėtasis tritonas) įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Be minėtų rūšių šioje teritorijoje gyvena – paprastasis tritonas, paprastoji ir žalioji rupūžės, česnakė, smailiasnukė, pievinė ir kūdrinės varlės. Pastarosios minėtos rūšys gyvena ir Pavilnių regioniniame parke (8 rūšys). Varliagyviai miesto teritorijose smarkiai kenčia nuo transporto srautų. Daug jų pavasarinių ir rudeninių migracijų metu žūva keliuose.

Riešės apylinkės pasižymi atvirų biotopų gausa. Anksčiau teritorija buvo naudojama žemės ūkio reikmėms, dabar dideli plotai dirvonuoja. Teritorijoje yra nemažai vandens telkinukų, kanalų, kur koncentruojasi varliagyviai (žaliosios varlės, neršia rudosios varlės), tačiau teritorija dabar sparčiai užstatoma gyvenamosios ir ūkinės paskirties pastatais.